Pozicija

2020.08.23 11:00

Algis Bitautas. Mokytojau, mokslo metams atėjus lengva nebus ir būti lengva negali

Algis Bitautas, Vilniaus Taikos progimnazijos etikos ir istorijos mokytojas, Laisvės partijos kandidatas į Seimą2020.08.23 11:00

Nesitikėkite, kad perskaitę šį tekstą rasite vakciną nuo mūsų švietimo sistemą sugraužusio viruso. Pavasarį prasidėjęs karantinas patikrino pedagogų, mokinių bei tėvų gebėjimą priimti naujus iššūkius, o nuotolinis ugdymas parodė, kad jis mažai kuo skiriasi nuo tradicinės mokyklinės rutinos.

Daug žadėjęs nuotolinis ugdymas virto paprasčiausiu pamokų, paskaitų ir seminarų senų mokyklinių vadovėlių ir užduočių perkėlimu ir demonstravimu ekrane. Pasibaigus karantinui, galime konstatuoti, kad ilgai lauktas proveržis švietimo sistemoje taip ir neįvyko, o valdžios liepimas vėl grįžti į klases parodė, kad joks covidas tradicinės mokyklos taip lengvai nesugrauš.

Pasitinkant naujus mokslo metus, greičiausiai ne aš vienas jaučiuosi mažumėlę pasimetęs, nes, kaip šie mokslo metai atrodys, turbūt niekas negalime pasakyti.

Trisdešimt Nepriklausomybės metų kūrėme savo švietimo sistemą, per tuos trisdešimt metų buvo įvairių švietimo reformų vien dėl reformų ir reformuotojų, negalvojančių apie Lietuvos vaikų ateitį. Praėjus keleriems metams po Nepriklausomybės atkūrimo, profesorės Meilės Lukšienės tautinių idėjų pagrindu 1992 m. parengta ir patvirtinta Lietuvos švietimo „Tautinės mokyklos“ koncepcija, turėjusi įtvirtinti demokratizavimo, humanizavimo principus, greitai paklydo švietimo reformų liūne.

Krikščionių demokratų partijos deleguotas ministras akademikas kalbininkas Zigmas Zinkevičius (1996–1998 m.) pasisakė už patriotinį auklėjimą ir pilietiškumo ugdymą mokyklose. Patriotinės idėjos švietime kritikų vadintos archajiškomis, uždaromis, priešiškomis Vakarams ir orientuotomis į praeitį, iš anksto buvo pasmerktos, nes reikėjo įsilieti į euroatlantines organizacijas.

Vėliau, konservatorių ministro Kornelijaus Platelio kadencijos metu (1998–2000 m.), pradėtos mokyklų tinklo optimizavimo, „mokinio krepšelio“ ir profiliavimo mokyklose reformos dar ir šiandien sulaukia nemažai visuomenės kritikos.

Socialdemokratų ministrų Remigijaus Motuzo (2004–2006 m.) ir Romos Žakaitienės valdymo metu (2006–2008 m.) įsitvirtino stereotipas, kad kiekvienam būtinas aukštojo mokslo diplomas, iškreipė pačios švietimo sistemos esmę.

Vėliau mūsų švietimo sistemą ištiko dar viena, su liberalo Gintaro Steponavičiaus (2008–2012 m.) vardu siejama aukštojo mokslo „krepšelizacijos“ reforma, paskatinusia iškreiptą aukštųjų mokyklų konkurenciją. AčiŲ Darbo partijos ministrams Dainiui Pavalkiui (2012–2015 m.) už privalomą matematikos egzaminą ir Audronei Pitrėnienei (2015–2016 m.), kurie per savo kadencijas niekuo aiškiu nepasižymėjo – nei kokių svarbių reformų, nei antireformų per daug nebuvo, o tiesiog lėta stagnacija ir vegetacija.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos deleguotos ministrės Jurgitos Petrauskienės (2016–2018 m.) įvesta etatinio darbo apmokėjimo tvarka, tarp mokytojų virto keiksmažodžiu ETATINIS.

Galiausiai, švietimo reformų katastrofos simboliu tapo net tris kartus (2000–2004 m. – Rolando Pakso ir Algirdo Brazausko Vyriausybėse; 2008 m. – Gedimino Kirkilo Vyriausybėje ir nuo 2019 m. sausio mėnesio – Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje) švietimo ministro pareigas ėjęs Algirdas Monkevičius, kuris po matematikos egzamino rezultatų prisipažino, kad bendrajame ugdyme reikalingi sisteminiai pokyčiai... Įsiklausykite ir permąstykite – apie pokyčius kalba žmogus, kuris net tris kartus buvo atsakingas už švietimą.

Pamėginkime pažvelgti, ko iš tiesų reikia, kad mūsų švietimo sistema veiktų produktyviau?

Pirma, būtinas aukštas mokytojo profesijos prestižas. Norint, kad mokyklose dirbtų motyvuoti, šiuolaikiški savo profesijai atsidavę aukštos kvalifikacijos mokytojai, būtina nedelsiant kelti jiems algas. Visi, kurie sako, kad mokytojas turi dirbti tik iš pašaukimo, eikit velniop! Mokytojas toks pats žmogus, kuriam reikia ir savo vaikus išmaitinti ir banko paskolą susimokėt, o vien tik pašaukimu sąskaitų neapmokėsi.

Gabūs jaunuoliai, žinodami, kad mokytojams sunku sudurti galą su galu, vargu ar rinksis studijuoti pedagogines studijas, o 300 eurų skatinamoji stipendija dar nereiškia, kad jas pabaigę jaunuoliai eis dirbti į mokyklą. Reikėtų nedelsiant paruošti ilgalaikę pedagogų ir švietimo pagalbos specialistų atlyginimų kėlimo programą ir teikti ją švietimiečių bendruomenei svarstyti.

Akivaizdu, kad didesnis pedagogų darbo užmokestis per vieną dieną visų per tris dešimtmečius susikaupusių švietimo problemų operatyviai neišspręs. Nuolat tenka girdėti bei matyti, kad dalies mokytojų prasta kvalifikacija ir kompetencijos. Negalime ignoruoti demografinių tendencijų, išeitis akivaizdi – griežta jau esamų mokytojų atranka, rotacija, dalį jų atleidžiant. Neabejotina, kad adekvatus atlyginimas ir patrauklios darbo sąlygos skatintų profesinę konkurenciją ir kvalifikacijos kėlimą.

Antra, mokytojo profesijos prestižas – tai ne tik didesnis atlyginimas. Pasižiūrėkite į vadinamuosius visuomenės įtakingiausiųjų elito sąrašus. Ar ten rasite nors vieną mokytojo pavardę? Šiuolaikiniai moksleiviai vis labiau nori charizmatiškų asmenybių, kurių šalies mokyklose yra vienetai. Mokytojo profesija negali būti prestižinė, kol tėvai namuose savo vaikams nesugebės paaiškinti apie jos svarbą. Jei patys tėvai negerbia mokytojo, tai kaip vaikas jį gerbs?

Toks vaikas ateina į mokyklą su išankstiniu nusistatymu prieš mokytojus, prieš mokyklą, prieš patį mokslą... Mokytojas privalo būti atviras pasauliui, nuolat plėsti akiratį, pagal galimybes aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime, įkvėpti vaikus savo pavyzdžiu.

Trečia, pagrindinis mokytojo darbo tikslas – padėti mokiniui suprasti save ir surasti savo vietą gyvenime. Mokykla, kuri daugeliui dvylikai metų tampa antraisiais namais, mus išmoko kalti faktus, bet nemoko faktų lyginti bei kritiškai vertinti; išmoko teisingai atsakinėti, bet neišmoko klausinėti; išmoko drausmės ir taisyklių, bet neišmoko prisiimti atsakomybę, išmoko meluoti, apgaudinėti, nusirašinėti, bet nemoko išsakyti savo nuomonę, argumentuotai diskutuoti, o svarbiausia neišmoko mokytis; paruošia egzaminams, tačiau apie tikrąjį gyvenimą mokykloje ne daug išmokstama. Bet kuris mokinys jums pasakys, kad mokykla – tik pasiruošimas gyvenimui, o tikrasis gyvenimas prasideda baigus mokyklą.

Ketvirta, paskelbti matematikos brandos egzamino rezultatai parodė, kad ne tik trečdalis laikiusių jo neišlaikė, bet atskleidė skirtingus požiūrius, koks turėtų būti pats mokymosi procesas apskritai. Vieni teigia, kad dėl prastų rezultatų kalti pasenę mokytojai, kurie mokinių nesudomina, naujais metodais nemotyvuoja pamėgti matematiką. Kiti dėsto „pasenusį“ požiūrį, kad mokymasis nėra žaidimas, o sunkus darbas, reikalaujantis susikaupimo ir atkaklumo.

Šiandien neužtenka vaikams pasakyti – mokykis, nes kitaip tau blogai baigsis. Interneto amžiuje gimę Z ir Alfa kartų mokiniai kasdien kartoja „man mokykloje neįdomu“ arba „kam man tos matematikos iš viso reikia?“ Vaikams turėtų padėti tėvai, kurie galėtų mokinį palaikyti ir paaiškinti, kad rezultatai priklauso tik nuo paties mokinio noro ir įdėtų pastangų, o mokytojas – tik pagalbininkas, kuris visuomet padės. Turi keistis požiūris į tai, kad mokytojas privaląs išmokyti tam tikrų dalykų. Atvirkščiai – mokiniai patys turi prisiimti atsakomybę už savo rezultatus.

Penkta, turime suprasti, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas, turintis skirtingų gabumų, taip pat ir silpnesnių pusių. Kol nebus išspręstas mokinių, kurie negali ir nenori mokytis „tempimas“ į aukštesnes klases, tol matematikos brandos egzamino rezultatai neturėtų mūsų stebinti.

Pagaliau reikia tikrų, o ne butaforinių Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) patikrų. Pavyzdžiui, jeigu aštuntokas neišlaiko žinių patikros, jis neturėtų pakliūti į gimnaziją, ar dešimtokas, neišlaikęs PUPP, neturėtų būti keliamas į vienuoliktą klasę. Nepažangiems mokiniams, užuot beprasmiškai leidusiems laiką mokykloje per birželio karščius, turime sugrąžinti pataisų ar palikimo antriems metams praktiką.

Šešta, viena didžiausių švietimo reformų pasekmių – tai mokyklų suskaldymas į pradines, progimnazijas ir gimnazijas. Užuot rajono centre turėjus vieną stiprią ilgojo tipo gimnaziją su modernia ugdymo baze, laboratorijomis, nauja sporto infrastruktūra, mes ir toliau investuojame į mokyklų sienas, tuščių pastatų šildymą, kuriuos paskui uždarome.

Iki šiol nesutvarkytas ugdymo įstaigų tinklas ir profesinių mokyklų sumenkinimas lėmė nuostatą, kad gimnazija ir aukštasis mokslas turi būti prieinami visiems. Pagrindinėje mokykloje turėtume mažiau dėmesio skirti sausai teorijai ir informacijos įsisavinimui, o daugiau fokusuotis į praktinius įgūdžius, kurių kiekvieno gyvenime gali prireikti.

Septinta, paradoksas: švietimo įstatymuose įtvirtina, kad mokyklos turi užtikrinti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų teisę būti ugdomiems bendrojo ugdymo mokyklose kartu su bendraamžiais. Tačiau realybė tokia, kad dažnai neteisingai organizuojamas neįgaliųjų, sutrikusio intelekto vaikų ugdymas ir taupomi pinigai. Etatinio modelis nenumato ugdymo pagalbos specialistų – mokytojų padėjėjų, socialinių pedagogų, psichologų, net ir bibliotekininkų, kito pedagoginio personalo tinkamo apmokėjimo už darbą.

Tam, kad ugdymas būtų visavertis, neužtenka susodinti tuos vargšus vaikelius kartu su visais 30 vaikų klasėje, o mokytoją palikti vieną. Todėl klasėse ėmė skraidyti kėdės, dūžta langai ir vaikų likimai.

Maža to, pedagoginių studijų sumenkinimas lėmė, kad faktiškai nebeturime švietimo pagalbos specialistų, kurie būtų pasirengę dirbti sparčiai besikeičiančioje mokykloje ir gebantys atpažinti, vertinti ir tenkinti įvairaus amžiaus asmenų individualiuosius ir specialiuosius ugdymosi poreikius. Beje, itin gabūs mokiniai pas mus taip pat visų užmiršti ir palikti.

Aštunta, sutvarkyti ugdymo programas, taip, kad jaunas žmogus būtų pasirengęs būti ne tik konkurencingu darbo rinkoje 2050–ais metais, bet ir apskritai išgyventi. Šiuo metu vidurinės mokyklos 11–12 klasėse mokymasis nukreiptas į sausų faktų ir datų kalimą, teisingų atsakymų formulavimą, taip kaip to reikalauja egzaminas, bet ne gyvenimas. Ši sistema ydinga iš esmės, nes egzaminas laikomas tik iš to, kas yra egzamino programoje (bet ne vidurinio ugdymo).

Tad kokia 12 metų branda patikrinama? Dar didesnis švietimo absurdas, kai mokytojai rimtai pradeda tvirtinti, kad nespėsim „išeiti“ visos programos, ar vadovėlio... Tai ar programa turi tarnauti mokytojui, ar mokytojas su mokiniais programai? Nesiūlau daug vilčių dėti ir į naujai rengiamas ugdymo programas, nes, tik užmetus akį į parengtas naujas (Ugdymo turinio atnaujinimo gairės, 2019), neteikia didžiulių vilčių, kad bent kažkas iš esmės gali pasikeisti. Daug kalbam apie dalykų integraciją, bet čia ir toliau matome atskirus mokomuosius dalykus, mažai alternatyvų tradicinei pamokai, praktikų ir pan.

Devinta, švietimo sistemos lygį iš esmės lemia ugdymo mokslų lygis šalyje. Per 30 metų nesugebėjome sukurti nacionalinės ugdymo mokslų mokyklos, o vienintelį Lietuvos edukologijos universitetą, užuot jį reformavę, uždarėme. Dėl to šiandien mūsų ugdymo mokslų lygis pasiekė katastrofišką padėtį – faktiškai sunyko mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistema, ką jau kalbėti apie stiprių didaktikos specialistų, kurie rengtų naujas ugdymo programas, mokyklinius vadovėlius ir kita, trūkumą.

Šiandien paprastas mokytojas, siekiantis pagilinti dalyko didaktikos žinias, neturi kur kreiptis. Mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistema virto gausybe mokamų konferencijų, kursų, seminarų apie kompetencijas, tačiau juk dalyko mokytojui svarbiau didaktika ir susipažinimas su naujausiais mokslo tyrimais.

Nenustebkite, bet jeigu norite „daryti“ edukologijos mokslą, už konferencijas ir „mokslinių“ publikacijų publikavimą (kurių nieks neskaito) teks pačiam susimokėti. Tol, kol stokosime deramo požiūrio mokslui ir švietimui, gerovės valstybės nesukursime.

Dešimta, nustokime kitus – ir pirmiausia save – apgaudinėti, kad 2025–aisiais ateis mesijai ir iškart tapsim „prestižiniais“. Jau greit bus sukurtos „idealios“ ugdymo programos, pagal jas parengti „idealūs“ mokykliniai vadovėliai, pagaliau turėsime skaitmeninį ugdymo turinį, o pagal mokinių pasiekimus pavysime estus ar net pralenksime suomius.

Tik komunistai sau kėlė penkmečio planus, o modernus Vakarų pasaulis jau seniai suprato, kad ugdymo procesas visada pasmerktas būti procese ir nuolat būtina priimti naujus sprendimus. Mes nesame ir negalime būti tobuli, ir mūsų švietimo sistema nėra ir nebus baigtinė bei gera visiems.

Reikia ne tik matyti visas švietimo sistemoje susikaupusias problemas: esminis mąstymo lūžis turi įvykti ne tik ŠMSM biurokratų, bet, pirmiausia, mūsų pačių galvose.

Taigi, pone premjere, arba mes iškart imamės radikalių švietimo priemonių, arba elgiamės taip, kaip ligi šiol elgėmės: ir toliau apgaudinėjame save švietimo imitacijos regimybe, sudarydami dar kelias darbo grupes, įkurdami naujas komisijas dėl komisijų, apkraudami mokyklų vadovus nereikalingais popieriais, o mokytojus – mokinių pažangos į(si)vertinimais ir ataskaitomis.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.

Populiariausi