Pozicija

2020.08.19 11:06

Tomas Vytautas Raskevičius. Žmogaus teisės kaip Baltarusijos krizės valiuta

Tomas Vytautas Raskevičius, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Žmogaus teisių aktyvistas2020.08.19 11:06

Pastarųjų savaičių įvykiai kaimyninėje Baltarusijoje mums – lietuviams – priminė, kaip toli esame pažengę laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių kelyje. Man – nepriklausomos Lietuvos vaikui –  sunku (o gal ir neįmanoma?!) įsivaizduoti, ką reiškia, kai tau meluoja dėl rinkimų rezultatų. Ar aš galiu suprasti, ką jaučia dėl savo politinių įsitikinimų omonininkų spardomas žmogus? Ačiū, kad esame laisvi, nes mano – mūsų – laisvėje kova už žmogaus teises vyksta kiekvieną dieną.

Jaučiu susižavėjimą mūsų valstybės politikais, kurie, reaguodami į įvykius Baltarusijoje, taip greitai ir taip natūraliai persiėmė žmogaus teisių retorika. Tačiau manęs neapleidžia įkyri mintis – kodėl žmogaus teisės tampa tokia paklausia valiuta tik krizinėse situacijoje, kai kaimynystėje vykta smurtu ir prievarta malšinama pilietinė revoliucija? Ką veikia ir ką kalba šie politikai, kai žmogaus teisių skaudulius ir dilemas sprendžiame kasdieninėje Lietuvoje?

Dar patį pirmąjį sekmadienio vakarą, iškart po Baltarusijoje įvykusių nelaisvų rinkimų, Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Gitanas Nausėda ir Andžejus Duda suformulavo bendrą pareiškimą, ragindami Baltarusijos valdžią laikytis demokratijos standartų, gerbti žmogaus teises ir susilaikyti nuo jėgos naudojimo prieš protestuotojus.

Nors Baltarusijoje protestai dar nebuvo įsismarkavę, Lenkijos sostinėje Varšuvoje žmogaus teisių krizė jau buvo prasidėjusi. Šeštadienio popietę socialinius tinklus apskriejo Lenkijos policijos pareigūnų susirėmimo su LGBT protestuotojais vaizdai. Šio incidento metu buvo sulaikyti 48 žmogaus teisių aktyvistai, protestavę prieš valstybės politikų naudojamą homofobinę retoriką. Pilietiniai aktyvistai sulaikyti veidu į žemę, per sulenktą alkūnę laikant suspaustą kaklą. Taip, kad negalėtų priešintis, o gal ir kvėpuoti.

Homofobijos problema Lenkijoje sudėtinga, o, panašu, ir gerokai aštriau politizuota nei Lietuvoje. Tai ta pati valstybė, kurioje trečdalis šalies teritorijos vietinės valdžios iniciatyva paskelbta zonomis be „LGBT ideologijos“. Tai Europos Sąjungos valstybė narė, kurios prezidentas rinkiminės kampanijos metu LGBT žmones vadina „ideologija, pavojingesne už komunizmą“.

Galiausiai, tai ta pati valstybė, kurios sostinės gatvėmis netrukdomai važinėja pro garsiakalbį homofobinę neapykantą kurstantis autobusiukas, kurį, nepaisant daugybės pranešimų ir skundų, Lenkijos teisėsaugos institucijos įvertino kaip „saviraiškos laisvės“ pasireiškimą. Būtent šis epizodas LGBT protestuotojus Varšuvoje ir išvedė į gatves, o tuo pačiu ir į areštinę.

Lenkijos prezidento A. Dudos raginimas Baltarusijos diktatoriui Aliaksandrui Lukašenkai susilaikyti nuo jėgos naudojimo prieš pilietinius protestuotojus šiame kontekste iš tiesų atrodo ironiškai. Tačiau klausimų kelia ir mūsų paties prezidento Gitano Nausėdos pareiškimas apie „demokratijos standartus“.

Į situaciją Varšuvoje mūsų prezidentas, panašu, nesureagavo, tačiau nedvejodamas ėmėsi aktyvios užsienio politikos lyderystės, sprendžiant stiprėjančią pilietinių ir politinių žmogaus teisių krizę kaimyninėje Baltarusijoje. O ar prezidentui užtektų atkaklumo ir valios imtis žmogaus teisių lyderystės ne kur nors kitur, o mūsų laisvoje Lietuvoje?

Birželio mėnesį socialiniuose tinkluose prezidentui Gitanui Nausėdai priminiau jo paties rinkiminės kampanijos metu duotą pažadą įsisegti vaivorykštės spalvų ženklelį ir tokiu būdu solidarizuotis su Lietuvos LGBT bendruomene. Į šį raginimą prezidentas per savo atstovą spaudai atsakė, kad ženklelį įsisegtų tik esant „natūraliomis aplinkybėmis ir tam tinkama proga.“

Šiame kontekste turime suprasti, kad vaivorykštės ženklelis – tik simbolis, kurio jokiu būdu negalima lyginti su Lietuvos kaimyninėse valstybėse prieš pilietinius protestuotojus naudojamu smurtu ir prievarta. Tačiau tai puikus lyderystės arba jos nebuvimo įrodymas, kai kalbame apie principinę poziciją žmogaus teisių klausimais.

Kritikuoti Baltarusijos diktatorių dėl nedemokratinių rinkimų ir primityvaus susidorojimo su politiniais kitaminčiais yra paprasta ir patogu – dėl to nekyla jokių ginčų. Kur kas sunkiau yra principingai stovėti žmogaus teisių sargyboje, kai reikia priimti teisingus, tačiau nebūtinai populiarius sprendimus.

Šiandieninėje Lietuvoje daug kalbame apie „gerovės valstybę“, tačiau gerovės valstybė vargiai įmanoma be pagarbos žmogaus orumui ir jo individualiam pasirinkimui. Nepaisant neįtikėtinos pažangos laisvės ir demokratijos kelyje, Lietuvoje vis dar egzistuoja gausybė žmogaus teisių dilemų, kurias anksčiau ar vėliau privalėsime išspręsti.

Nesvarbu, kurio žmogaus teisių klausimo imsimės – lyčių lygybės, tos pačios lyties partnerystės, asmenvardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis, smurto artimoje aplinkoje ar neįgaliųjų integracijos – tam reikės principinės vertybinės politikų laikysenos, kad laisvė ne visada būna paprasta ir patogi.

Šiandien Baltarusijoje vyksta pilietinė revoliucija prieš paskutiniąją Europos diktatūrą. Labai tikiuosi, kad mūsų kaimynams pavyks nusimesti sovietinius laikus menančius ir pavojumi iš Rytų alsuojančius pančius. Tačiau po šio išsilaisvinimo laukia dar ilgesnis ir sudėtingesnis kelias demokratijos ir žmogaus teisių link.

Kelias, kurį vis dar einame ir mes patys. Telieka palinkėti, kad mūsų parama ir pagalba kaimynams apsiribotų ne vien skambiais pareiškimais, bet ir realiu pavyzdžiu, kaip patys sugebame tvarkytis su žmogaus teisėmis Lietuvoje.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.

Populiariausi