Pozicija

2020.08.05 16:58

Paulius Jakutavičius. Kam man ta matematika?

Paulius Jakutavičius, „Infobalt“ ryšių su visuomene vadovas2020.08.05 16:58

Kuomet baiginėjome mokyklą ir rinkomės, kur studijuoti, sklandė tokia kalba, kad su matematika programuotojai susiduria paskutinį kartą antrojo kurso pabaigoje. O toliau – matematikai užrašo sprendimus, programuotojai – programuoja.

Ir kaip tuo metu klydome. Laikai keitėsi, reikalavimai augo. Tiesiog kodą pagal sukurtą algoritmą užrašantys programuotojai netrukus turės konkuruoti su dirbtiniu intelektu ir išliks tie, kurie sugeba rasti sprendimus problemoms.

Tačiau kalbos išliko tokios pačios. „Kam man ta matematika bus reikalinga?“ – turbūt tai galėtų būti parašas po šių metų valstybinių brandos egzaminų rezultatais, kur trečdalis juos laikiusių abiturientų jų neišlaikė, o kas baisiau – norint išlaikyti pakako surinkti 9-10 balų iš 60-ies. Arba 15 proc. užduočių išspręsti teisingai. Arba, jeigu dešimtbalėje sistemoje – pakako gauti dvejetą.

„Kam man ta matematika bus reikalinga?“ pasekmės paskui nuraibuliuoja į aukštąjį mokslą, vėliau į gyvenimą, darbą, karjerą ir lemia tokius dalykus, kaip valstybės išsivystymas, ekonomikos pasiekimai, įgūdžiai ir inovatyvumas.

Kai draugai, turintys IT kompaniją, kalbėjo, kad atėję darbintis programuotojai nesugeba išspręsti ne tik kad kvadratinės lygties, bet apskaičiuoti stačiakampio ploto, maniau, kad jie sutirština spalvas.

„Kam man ta matematika bus reikalinga?“ reiškia ir tai, kad Lietuvoje į informacinių technologijų, inžinerijos studijas sugeba įstoti mažiau studentų, nei valstybė finansuoja vietų. O IRT studijas baigia, kaip rodo „Infobalt“ užsakytas tyrimas – vos pusė įstojusiųjų. Nes – „kam man ta matematika bus reikalinga“ – mokykloje įgytų kompetencijų trūkumas yra iškritimo iš IRT studijų priežasčių sąrašo viršuje.

Ir taip jau gaunasi, kad šalyje trūksta apie 20 tūkst. IRT specialistų. Ne dėl to, kad norima sumažinti jų „kainą“. Skeptikams galima tik pasakyti, kad įmonės susitvarko su tuo – naudojasi trečiosiose šalyse dirbančių programuotojų įmonių paslaugomis (nes vien praeiti biurokratines procedūras, kad atsirinktą specialistą atsivežtum į Lietuvą kainuoja apie 1000 eurų arba 6-12 mėnesių darbo), susemia bent kiek labiau prakutusius ir mažiau idėjinius specialistus iš viešojo sektoriaus.

Nukenčia visa valstybė, nes galėtų žmonės uždirbti daugiau, sumokėti daugiau mokesčių, išleisti daugiau pinigų, o viešajame sektoriuje irgi atsirastų daugiau kompetetingų IRT specialistų. O tada ir liūtys mažiau grasintų e-sveikatai ir kitoms kritinėms valstybei informacinėms sistemoms, ir paslaugos taptų patogesnės ir geresnės.

Ir kai mes pradedame kalbėti apie šias problemas, prasideda badymas pirštais. Vieni rodo į universitetus, kiti – mokyklas, treti baksnoja į verslą. Taip nieko nebus.

Tai ką daryti?

Pirma – jeigu vaikas svajos tapti IRT specialistu (ar bet kokios kitos srities profesionalu), jis bus motyvuotas mokytis reikalingų IRT studijoms ir darbui dalykų. Karjeros planavimas turėtų atsirasti mokyklinėse programose kuo anksčiau.

Mūsų asociacijos narė, „Visma“, kurdama savo nuotolinių programavimo pamokų projektą atlikdama tyrimus pastebėjo, kad, pavyzdžiui, penktosios klasės pirmūnės svajonė – tapti barmene. Nes IRT profesija – spuoguotiems berniukams su akiniais, kurie nemoka bendrauti. Svajonės pasikeičia, kai apie savo profesiją filmukuose pradeda pasakoti programuotojai ir programuotojos – puikiai kalbantys, laisvi, sėkmingi, sportiški žmonės.

Todėl niekas nesikeis, kol moksleiviai negaus teigiamų pavyzdžių, kurie jiems ir taps atsakymais ne tik į klausimą „kam man ta matematika“, bet ir apskritai, kam reikia mokytis.

Antra – reikia parodyti, kur ta matematika (ir visų kitų dalykų žinios) gali būti taikomi. Jau pasvarstoma apie dalykų integravimą, tačiau reikia imtis tą daryti – mokyti per kompleksinių uždavinių sprendimą, kur reikia ir teksto suvokimo, ir matematikos, ir IRT įgūdžių, ir mokėjimo sklandžiai reikšti mintis bei taisyklingai rašyti.

Trečia – geriausių Lietuvos mokytojų pamokos internete nemokamai visiems. Kad gabūs moksleiviai, bet neturintys sąlygų, galėtų gauti geriausias pamokas, sunkiau besimokantys – galimybę pasitempti, pasivyti, pasikartoti namuose, per atostogas, o visi kiti mokytojai – papildomos mokymo medžiagos, kuri padės ir jiems patiems tobulėti ir geriau išdėstyti dalyką klasėse.

O trumpalaikėje perspektyvoje – jau dabar: reikia spręsti mokyklinio kurso spragas aukštosiose mokyklose, kur turėtų atsirasti daugiau mentorystės, galimybių pasivyti programą ir užkamšyti spragas. Tam turi daugiau turinio, įskaitant ir pačių paskaitų keltis į skaitmeninę erdvę, kad jas būtų galima kartoti ir kartoti.

Ir greta rimtai imtis perkvalifikavimo ir įgūdžių tobulinimo, esamų darbuotojų mokymo. Ir ne tų „mokymų“, kurie daromi, nes „yra biudžetas, reikia įsisavinti“, ir kurių programa kur nors sodyboje baigiasi šokiais ir pirtele. O tikrų, kietų mokymų su normaliais egzaminais ir testais. Kitaip žiema ateis tamsi, gūdi ir tęsis ji ilgai.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.