Pozicija

2020.08.03 15:59

Daiva Ulbinaitė. Dzūkiško turizmo ypatumai

Daiva Ulbinaitė, savarankiška pretendentė į kandidatus Dzūkijos rinkimų apygardoje2020.08.03 15:59

„Viskas yra mums po kojomis, tik reikia mokėti susirinkti“, – sako pasikalbėti apie turizmo Dzūkijoje ateitį Merkinėje susirinkę Varėnos, Alytaus, Lazdijų, Druskininkų rajonų žmonės. Į klausimą, ar dzūkai gali pragyventi iš turizmo, jie atsako: „TAIP, gali“. Vis dėlto, manau, keistis turi ir patys dzūkai, ir valstybinis požiūris į turizmą.

Tam iš prigimties svetingiems ir viską išdalinti pratusiems dzūkams reikia išmokti verslumo ir dirbti išvien, o ne kožnas sau, valdžiai – peržiūrėti prioritetus ir padaryti juos veikiančiais, nepopieriniais, o kai kuriais klausimais diskusija nuo Merkinės dvarvietės turi persikelti į parlamentinį ir vyriausybinį lygį.

Turizmas sugeneruoja daugiau nei 10 proc. pasaulio BVP. Turizmo ekspertai sako, kad ir Lietuva turi milžinišką potencialą turizmui vystyti ir kad turizmo sektorius gali tapti pelninga ūkio šaka, nešti ekonominę naudą valstybei. Kol kas turizmas Lietuvoje sukuria tik 4,89 proc. BVP. Tuo metu Latvijoje – 8,26, o Estijoje – 15,23 proc. Jeigu matuotume pinigais, prarandame mažiausiai pora milijardų eurų kasmet.

Kiekviena krizė yra ko nors naujo pradžia. Po koronaviruso ir vietos turizmui veriasi naujos galimybės, visoje Europoje keičiasi požiūris į šią ūkio šaką.

Po karantino pakeliavę po Lietuvos apylinkes patys matote – kiek neišnaudotų galimybių!

Išvystyta kelionių industrija, kulinarinis, potyrių, edukacinis, konferencinis, verslo ar sveikatinimo turizmas gali sugeneruoti papildomų pajamų savivaldybių biudžetams, darbo vietų mūsų žmonėms, naujų galimybių ir smulkiesiems vietos gamintojams ir augintojams.

Dabar svarbi valstybės ir vietos politikų lyderystė, perorientuojant ekonomiką, suorientuojant žmones, kaip nepražiopsoti tų naujų galimybių.

Kol kas neturime nei nacionalinės, nei Dzūkijos regiono turizmo vizijos ir veikiančios strategijos. Kaip tik dabar ir savivaldybėse, ir Vyriausybėje tvirtinami strateginiai planai. Juose didžiosiomis raidėmis turi atsirasti TURIZMAS – mūsų visų bendras reikalas. Šūkis „Gamtos ritmu“ – geras, bet savaime neveikia, kaip ir sausas faktas apie Čiurlionio, Ivanausko, Žmuidzinavičiaus ar Vanago gimtinę apsilankyti nekviečia.

Kol kas turizmo tinklas mezgasi spontaniškomis, nekoordinuotomis, neformaliomis, pačių žmonių sugalvotomis ir rutuliojamomis gijomis. Turizmo verslą ir veiklas puoselėjantys žmonės sako, kad reikia labai nedaug, jog tai, ką jie geba pakelti nuo žemės ir paversti potyriais, taptų patraukliais maršrutais keliauti po Lietuvą susiruošusiam žmogui: palaikymo jau vystomoms veikloms, paskatų trūkstamoms ir koordinavimo.

Jeigu Dzūkijos savivaldybėms pavyktų aukščiausiu politiniu lygmeniu susitarti dėl vieningos ilgalaikės turizmo politikos, galėtume išvystyti ne tik patrauklių, kelių dienų kelionių maršrutų, bet ir Dzūkijos ambasadorių tinklą, turėti ne tik vieningą turizmo informavimo sistemą, bet gal net ir pirmąją Lietuvoje Dzūkijos e–ambasadą Vilniuje.

Platesnis požiūris išlaisvina: žiūrėdami ne vien savo kiemo ir savo biudžeto, kviesdami keliautojus į Dzūkiją, kaip regioną, vieningai išsprendę rinkodaros ir komunikacijos problemas sugeneruotume ir didesnius keliautojų po Dzūkiją srautus, ir daugiau pinigų. Turizmo rinkodarai skiriame mažiausiai ES – tik 2,3 mln. eurų, o štai Vengrija – 49, Airija – 35 mln. eurų.

Turistui tikrai savivaldybių ribos nerūpi. Jam reikia potyrių, maisto ir nakvynės.

Koks gi galėtų būti tobulas Dzūkijos maršrutas? Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti susėdus visiems Dzūkijos turizmo politikos formuotojams, tačiau akivaizdu, kad maršrutas turi apimti visus, kurie gali suteikti bent kokią įspūdžio galią turistui, nežvelgiant į savivaldybių ribas. O gal galima pasiūlyti pačiam keliautojui susidėlioti savo kelionės dėlionę, parenkant tam reikalingas detales?

Kuo vilioti turistus tikrai turime: dieviško grožio gamta, svetingais žmonėmis, skrajojančiu sūrių turgumi, gyvenimą saldinančia druska, bičių terapija, pėsčiųjų ir dviračių žygiais, baidarėmis, irklentėmis, piliakalnių, didikų, partizanų, grikių, Čiurlionio keliais, ornitostogomis, folkloro ir teatrų festivaliais. Visa tai ir yra turizmo tinklas, gijos, grandinės, kaip bepavadinsi. Turime labai daug, tačiau dar daugiau turime „jeigu“!

Norint, jog jos veiktų sklandžiai ir saugiai, pirmiausia reikia, kad visa tai kuriantys žmonės pasijaustų svarbūs, reikalingi, kad sulauktų palaikymo ir pasitikėjimo. Žmonės negali būti vieni palikti ieškoti, kaip atitikti ES reikalavimus, kad gautum bent trumpalaikės ar projektinės paramos. Jeigu atsigręžtumėm į žmones, kuriuos turim: vis dar mokančius austi, kepti, gaminti, pamokytume juos verslumo, rinkodaros ir komunikacijos įgūdžių, dzūkiškas nagingumas ir gerumas atneštų didesnę finansinę naudą. Ir gal paaiškėtų, kad tai – tik mitas, kad dzūkas iš prigimties neverslus – geriau pavaišins, padovanos, bet … neparduos.

Reikia skatinti žmones patraukliai ir įdomiai pateikti savo produkciją, prekiauti ir įkurti dzūkiškas prekyvietes, turgelius, kad atvykęs turistas galėtų įsigyti to krašto pirkinių. Turistas turi pinigų, bet Dzūkijoj dažnai neranda, kur juos gali išleisti. Unikalių gebėjimų amatininkų yra kiekvienoje bendruomenėje. Žmonės, kurie teikia turizmo paslaugas ar prekiauja pačių pagaminta produkcija, sako, kad jeigu pasikeistų požiūris į veiklų žmogų, jo idėjos būtų girdimos ir sulauktų visokeriopos pagalbos – rezultatas būtų kitoks.

Jeigu norime, kad keliaujantis po Dzūkiją žmogus jaustųsi oriai, reikia išspręsti vis dar egzistuojančias infrastruktūros bėdas. Viskas svarbu: privažiavimo kelias, įlipimo/išlipimo, atokvėpio vietos, automobilių stovėjimo aikštelės, elementarus tualetas ir be trikdžių veikiantis vandentiekis. Tiesiog apsišienauti, kad svečias kojų nenusidilgintų.

Investicija į bendrąją infrastruktūrą, kuria patogiai galės naudotis ir turistai, ir vietos gyventojai – būtina sąlyga sėkmingai veiklai.

Ypatingai daug žmonių sutraukia kultūriniai renginiai. Todėl turizmo plėtra neatsiejama nuo kultūros. To pavyzdys – Merkinė, šiuo metu išgyvenanti klestėjimo metus. Gavus didesnį finansavimą kultūrai, atsirado nauji renginiai, festivaliai – kokybiška kultūra, kuri paskatino atvykti į Merkinę.

Saugodami kas nuo Dievo duota – savo ežerus, miškus ir upes, dzūkiško kūrybiškumo ir gerumo dvasią, turime galvoti ne tik apie vartojamąjį turizmą. Yra ir kitos – pamatyti, pažinti, prisiliesti, dalintis, solidarizuotis skatinančios kryptys.
Svarbiausia nesuvaržyti biurokratiniais pančiais Dzūkijoje kuriančio žmogaus, o sukurti jam kuo daugiau paskatų.

Karantino metu turizmo sektorius nukentėjo labiausiai, ir toliau mūsų gyvenimo būdas keisis – nuo virusų bangų ir klimato kaitos, žmonių santykių pokyčių, tačiau užduotis visų bendra – jog vieniems būtų gera keliauti Dzūkijoje, o kitiems verslauti.

Ačiū visiems, kas per patį darbymetį rado laiko atvirai ir dalykinei diskusijai, kuri padės rasti sprendimus, leisiančius plėtoti turizmą ir su turizmu susijusias veiklas taip, kad apie mus pasakotų ne tik Lietuvoje, bet ir atrastų pasaulis. O mūsų žmonės turėtų galimybių dirbti, užsidirbti, įdomiai ir prasmingai gyventi.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.