Pozicija

2020.08.01 17:00

Juozas Dapšauskas. Kodėl Lietuvoje tiek daug santuokų skyrybų?

Juozas Dapšauskas, Sveikatingumo metų iniciatorius2020.08.01 17:00

Neseniai „Eurostat“ pranešė, kad Lietuva kartu su Latvija pirmauja pagal santuokų skyrybų skaičių. Jis ženkliai didesnis nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Beje, mažiausias skyrybų rodiklis fiksuojamas Maltoje ir Airijoje. Bet reikia prisiminti, kad, pavyzdžiui, Maltoje visai neseniai išvis įteisintos skyrybos.

Nemažai šalių Europoje pasižymi visai mažais santuokų rodikliais, žmonės gyvena neįsipareigoję, tada ir skyrybų nedaug. Pavyzdžiui, Slovėnijoje mažas skyrybų skaičius, tačiau daugiausiai ES vaikų gimsta ne santuokoje būtent ten. Bet ką daryti, kad vyrų ir moterų santykiai (santuokoje ar partnerystėje) teiktų džiaugsmą, o buvimas kartu netaptų kartumu?

Santuokų ir porų skyrybų statistika dramatiška, ypač pikantiškai žiniasklaidoje aprašomos „žvaigždžių“ skyrybos. Statistika bejausmė, tačiau juk už kiekvieno asmens, santykio yra konkrečios ir pačios prieštaringiausios emocijos. Užgniaužę savyje nuoskaudas kenčia patys besiskiriantys, ypač kenčia vaikai.

Didelė dalis santuokų plaukia pasroviui nuobodulyje, kiti gyvena kaip katė su šuniu, kiti būna kartu iš pareigos, dar kiti – dėl vaikų, bet santykio gražumo ir gyvumo kaip ir nebėra. Suprantama, vaikai labai svarbu, skyrybos jiems didelė drama, bet blogi, tik nervingi santykiai santuokoje, beje, taip pat blogai vaikams. Nebežinodami ką daryti, neišspręsdami problemų, kai kas pasineria į alkoholio vartojimą.

Ieškodami problemų sprendimų vieni pasitelkia psichologiją, psichoterapiją, santykių savaitgalius ir kitokius seminarus. Siekdami įminti laimingų santykių paslaptį, patirties semiasi gilindamiesi į senovines žinias ir praktikas, patirtis, kaip tantra, dao, in–jan, kamasutra ir panašiai.

Tikriausiai vargiai surasime porų, kur nebūtų vienokių ar kitokių nesutarimų, tuštumų. Vieniems labiau santykiai pašlyja dėl to, kad „nesutampa charakteriai“, dėl egoistinio charakterio, kitiems – jaučiamas bendras atitolimas, nuovargis, negebėjimas paskirstyti prioritetų tarp asmeninio tobulėjimo, vaikų, partnerio ir karjeros, seksualinio potraukio išblėsimas ir pan. Kad ir kokios priežastys būtų, tikriausiai vargiai jos išsispręs, jei nieko poros nedarys, kad tie santykiai plėtotųsi geriau.

Norint kurti santykius reikia drąsos, gebėjimo išeiti iš tam tikros konforto (ar tiksliau stagnacijos) zonos, išplėsti žvilgsnį ir širdį, priimti naujas patirtis, ieškoti kitokių bendravimo būdų, kad atnaujinus tiek dvasinį ryšį, tiek seksualinę aistrą.

Gebėjimas juodą pavydą paversti „baltu pavydu“, atvirai kalbėti apie slapčiausius lūkesčius, fantazijas. Neretai santykiuose daug veidmainystės ir apsimetinėjimo. Net vadinamoji „ištikimybė“ virsta neištikimybe. Kiek tokių pavyzdžių, kai dvasiškai vienas nuo kito atitolsta, seksualiniai santykiai taip pat „užšaldomi“, tačiau pavydo scenos dėl galimos ar tikros neištikimybės tiesiog žaižaruojančios.

Didžioji dalis Lietuvos gyventojų bent deklaratyviai sako esantys katalikai. Tai taip pat formuoja supratimą apie lytinius santykius, kad tai kažkiek gėdinga, reikėtų jų išvengti, bet neišvengiama. Ne, tai ne nuodėmė, bet vis vien kažkokio laipsnio neskaistumas ir panašiai.

Būtina matyti istorinį vyksmą, kada į Bažnyčią įslinko seksualinių santykių niekinimas. Vienas ryškiausių momentų buvo manichėjų mokymo paplitimas trečiajame amžiuje. Jis pabrėžė materijos (ir kūno taip pat) priešpriešą prieš dvasią. Bažnyčia oficialiai šį požiūrį paneigė, tačiau jis realiai darė poveikį daugybei amžių, beje, ir dabar tebedaro.

Beje, katalikų kunigų celibatas (reikalavimas nesituokti) taip pat sukuria tam tikrą vaizdą, kad be tų tarplytinių santykių gyvenimas yra kažkokiame aukštesniame lygyje... Kas nesantykiauja, tie kažkokie „skaistesni“, tada savaime tie, kurie turi santykius, kažkaip labiau „susitepusieji“.

Atšalus porų seksualinei aistrai, kai kurie seksologai ir psichoterapeautai pataria aistrai pažadinti pažiūrėti ir pornografinius filmus. Vienu sakiniu nevertinsiu, gerai tai ar blogai. Pirmiausia yra gana sunkiai nubrėžiama linija tarp sveikos erotikos ir pornografijos pačia blogiausia prasme. Pornografijoje daug melo, finansinio intereso ją kuriant, išnaudojimo ir neteisingo požiūrio formavimo.

„Pornografija“ – pirmiausia šį žodį pradėta vartoti būtent seksualinę aistrą kurstančiai literatūrai apibūdinti. Šiandien su knyga tikriausiai nei vienam pornografija nebesiasocijuoja. Gyvename vaizdo, o ne rašto ar pasakojimo kultūroje. Gal ir blogai, kai rašytas žodis ar pasakojimas mažai bejaudina. Čia reikia dar pasitelkti savo vaizduotę, kontekstus, niuansus ir panašiai. Vaizdinė informacija į sąmonę įsriegiama tiesiogiai, be įmantresnių žmogaus pastangų. Bet gal visiems reikėtų susivokti išvis apie ką kalbame, kas įvardinama žodžiu „pornografija“, kur jos „blogumo“ ar „gerumo“ esmė.

Kai kam „pornografija“ buvo ir yra tiesiog nuogas kūnas be jokio santykio vaizdavimo. Puritoniškose visuomenėse, jei yra apnuoginama net per daug blauzdos, tai jau „pornografija“, o kai kuriose gentyse ir dabar moteris nuogomis krūtimis viešumoje – natūralus dalykas. O ką bekalbėti apie kai kuriuos musulmoniškus kraštus, kur vyro nuosavybė – moteris ir veidą privalo viešumoje visą paslėpti.

Ir pas mus kai kam nepriimtina net žindanti moteris viešumoje, kad tai kažkas negražaus, netinkamo, nors šioje situacijoje visai nėra jokios erotikos, tiesiog atsiliepimas į vaiko pirminį poreikį maitintis. O šiandieninės aktyvios mamos tikrai neužsidaro namuose ir maitinti neretai tenka ir išėjus iš savo namų. Kai kurie „skaistieji“ cinikai net pasiūlo tokioms mamoms eiti į tualetą maitinti vaiko. O patys ar eina valgyti į tualetą?

Tačiau „pornografijos“ blogasis aspektas yra žvilgsnio susiaurinimas, pirmiausia nematymas kito asmens kaip dvasinės, psichinės ir fizinės asmenybės su visais niuansais. O jei dar labiau susiaurinus – į kūną žvelgimas tik į vieną ar kelis organus. Jie taip pat nuostabūs, gražūs, bet būtent visumoje, tiek viso kūno, tiek vientisos, darnios asmenybės vaizde. Sakoma, kad akys yra sielos langai, tai neretai pažvelgimo į tą gelmę žmonėms, poroms ir trūksta. Pažiūrėti į kito vidų su visais jo geraisiais ir blogaisiais niuansais. Akys gali būti ir savęs paties veidrodis, kur pamatome būtent patys save be jokių melagysčių, apsimetinėjimų.

Bet ir santuokoje, „pornografinių“, prostitucinių santykių taip pat apstu, kai mylimasi vien iš pareigos, iš baimės, dėl „ištikimybės“, finansinio motyvo ar net prievartos.

Specialistai teigia, kad pornografijos įtakoje moterys vaidina orgazmus, vyrai labai siaurai ir iškreiptai besuvokia seksualinius santykius, labiau norisi seksą vartoti, o ne pajausti visą erotinių santykių gamą, o ką jau bekalbėti išvis apie dvasingesnius lytinius santykius... Realūs santykiai nuvilia? Bet ar ir be pornografijos moterys nevaidina orgazmo? Ar vyrai sugeba būti aistringi, bet ne stuobriai, siauražvilgsniai balvonai?

Žmonių santykiams būtinas tikrumas – įsižiūrėjimas, įsiklausymas. Tam reikia laiko, pastangų, dėmesingumo, sąmoningumo, atvirumo, šablonų, egoizmo atsisakymo, gilios tolerancijos, empatijos, meilės. Susikurtos ir įsitvirtinusios iliuzijos visuomenėje ir žmonių sąmonėje gerų ir ilgalaikių rezultatų tikrai neatneša. Gal verta prisiminti ir tą garsų Alberto Einšteino pasakymą, kad yra kvaila nuolat darant tą patį veiksmą tikėtis kitokių rezultatų. Gal ir santykiuose reikia kažką keisti mąstyme ir daryti kitaip?

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.