Pozicija

2020.07.01 13:01

Marius Mikalajūnas. Kaip apginti gydytoją Cemachą Šabadą ir mažą mergaitę?

Marius Mikalajūnas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas2020.07.01 13:01

Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi savo kaimynais – maža mergaite, laikančia ant rankų katinėlį, ir šalia jos stovinčiu gydytoju, pasirėmusiu lazdele. Mergaitė nerimo kupinu žvilgsniu prašo gydytojo pagalbos, o gydytojas šypsosi ir suprantame, kad tikrai jai padės. Daugelis vilniečių ir Vilniaus svečių tikriausiai iškart atpažįsta, kad tai skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtas paminklas, stovintis Mėsinių gatvėje.

Šiuo paminklu įamžintas nepaprastai gerbiamas Vilniaus gydytojas Cemachas Šabadas (1864–1935), kaip tvirtina žymus rašytojas Kornėjus Čiukovskis, tapęs jo pasakų vaikams pagrindinio veikėjo – daktaro Aiskauda – prototipu: „...aš susipažinau su gydytoju Aiskauda, kuris gyveno Vilniuje. Jį vadino gydytoju Šabadu. Buvo tai pats geriausias žmogus, kokį man teko pažinti gyvenime. Jis gydė neturtėlių vaikus veltui. (...) Štai aš ir pamaniau, kaip būtų puiku parašyti pasaką apie tokį gerą gydytoją. Gydytojas Šabadas, žinoma, nevažiavo į Afriką, tai aš sugalvojau, tarsi jis būtų sutikęs piktą plėšiką Barmalėjų.“ Taigi paminklas yra skirtas realiam, Vilniuje gyvenusiam žmogui ir kartu primena literatūrinį personažą.

Ne kartą teko aiškinti Vilniaus svečiams, kaip nueiti iki daktaro Aiskauda. Sykį viena šeima paprašė padėti rasti trumpiausią kelią, nes tądien turėjo išvažiuoti, o vaikai nenorėjo išvykti iš Vilniaus nepamatę savo mylimo pasakos veikėjo. Teko smalsuolius palydėti, kad neklaidžiotų ir negaištų laiko. Vaikams tada daugiausiai džiaugsmo suteikė katinėlis – jie jį glostė, nusifotografavo atminimui. Labai dažnai matau prie šio paminklo stabtelėjusius pavienius žmones ar grupes, besiklausančias gido pasakojimo. Tikėtina, juos paminklas nukelia į vaikystėje atminty įstrigusią pasaką apie gailestingą daktarą, skubantį suteikti gyvūnėliams reikiamą pagalbą ir įgijusį neginčijamą pasitikėjimą, o dabar jis tarsi būtų atgijęs ir netikėtai sutiktas gatvėje.

Paminklo patrauklumą, lankytojų gausą liudija ir nuo dažno glostymo blizgantis katinėlio snukutis. Neabejotinai daktaro ir mergaitės nuotraukos per įvairiausius informacinius tinklus sklinda po visą pasaulį.

Šeštadienį, birželio 27 d., išgirsta žinia, kad suniokotas paminklas daktarui Aiskauda, tiesiog suglumino. Nesinorėjo tikėti – beliko nueiti ir pačiam pamatyti. Deja, kad ir kaip gaila, faktas pasitvirtino. Apėmė kartėlis. Paminklas jau buvo apvalytas, bet ant skulptūrų išpilto ir srovelėmis nuvarvėjusio kažkokio gelsvo skysčio pėdsakai – akivaizdūs.

Natūralu, kad iškart norisi klausti: kam to reikėjo? kuo trukdo Vilnių puošiantis ir sutaurinantis paminklas?

Cemachas Šabadas yra garsus vilnietis, pirmiausia – žinomas kaip gydytojas ir humanistas. Suprantama, C. Šabado išniekinimas – tai kartu ir visų gydytojų išniekinimas.

Paminklo kompozicijoje mergaitė veikiausiai atsirado iš pasakojimų apie C. Šabado dėmesingumą vaikams. Mes nežinome nei jos vardo, nei amžiaus, pilietybės ar tautybės, nebent galime ją vadinti vilniete. Pagaliau tai visai nesvarbu. Ji – tiesiog geraširdis vaikas, norintis padėti paliegusiam katinėliui.

Ji – tiesiog geraširdis vaikas, norintis padėti paliegusiam katinėliui

Žiniasklaidoje kone kasdien galima perskaityti šiurpą keliančią informaciją apie kenčiančius vaikus, tai gal šis išpuolis prieš mažą mergaitę – kerštas visuomenei už sužalotą vaikystę. Gal tas, kas suteršė paminklą, kada nors pats buvo žmonių atstumtas, niekada nepatyrė gerumo, gal jam niekas nesekė pasakų, o pats neturėjo sąlygų jų skaityti, gal toks jo užgaulus elgesys – anksčiau apleisto vaiko, o dabar ieškančio būdų atkeršyti už patirtą skriaudą ir išgyventas kančias protrūkis. Gal tai mūsų negebėjimas paaiškinti, kad Vilniaus miesto veidas yra kuriamas siekiant patiems pasidaryti jį jaukesnį ir kultūringesnį, o niokojimas – savigriova.

Be abejo, gali būti, kad tai antisemitinis išpuolis – gydytojas C. Šabadas žydų tautybės žmogus, pasirodo, tuo pačiu metu buvo subjaurotas ir Vilniaus Gaoną įamžinantis paminklas. Tada paminklų niokotojas turėtų būti labai piktdžiugis ir pagiežingas, nevertinantis kultūros, nežinantis, kad šie metai Lietuvoje paskelbti Vilniaus Gaono metais. Juk bent kiek susipažinęs su Vilniaus praeitimi žmogus niekaip negalėtų taip nedorai pasielgti.

Gydytojui C. Šabadui skirtas paminklas – gailestingumo, atjautos, meilės mažesniam įprasminimas. Tai liudija pati kompozicija, gydytojo ir mergaitės veido išraiška, tad netgi nežinantysis, kam šis paminklas skirtas, lyg ir turėtų suprasti, kad tai pasitikėjimą ir geranoriškumą spinduliuojantis meno kūrinys.

Gydytojui C. Šabadui skirtas paminklas – gailestingumo, atjautos, meilės mažesniam įprasminimas

Bet kuriuo atveju tas piktavalis žmogus padarė žalą miestui, paniekino ir skulptorių Romualdą Kvintą, ir vaikų literatūrą. Kartu paniekino ir pats save: savo tiesos jis neapgynė, nes pavertė ją grėsmingo smurto išraiška.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.