Pozicija

2020.06.30 15:18

Vytautas Mitalas. Paslaptis apie Lukiškių paplūdimį, kurios nežino Seimas

Vytautas Mitalas, Vilniaus miesto vicemeras, Laisvės partijos narys2020.06.30 15:18

Kiek daug per paskutines savaites pasimatė, vis dar savo akimis netikiu. Gal ir nenustebino, kad savo politinius oponentus antikonstitucinėmis komisijomis persekioję Seimo „valstiečiai“ inicijavo ir buldozeriu nubalsavo „rimtį“ ir „gerą moralę“ Lukiškių paplūdimyje turintį atstatyti įstatymą, kuris turbūt net neatitinka įstatymo požymių, nes rimti teisės aktai neturėtų būti taikomi individualiems atvejams.

Kur kas įspūdingiau, kad prie šios Ramūno Karbauskio „ateisiu ir pareguliuosiu pagal savo supratimą“ koalicijos prisijungė ir iki tol aršiais jo kritikais buvę konservatoriai.

Kad geriau suprastumėte, kaip visa tai taip fantasmagoriška, papasakosiu, kodėl Vilniaus savivaldybėje sugalvojome šį sprendimą ir tuo pačiu iškart išduosiu visiems paslaptį – paplūdimio Lukiškėse atsiradimas nebuvo gerai suplanuota Laisvės partijos rinkiminė akcija.

Nebuvo norima naudoti amerikietiškos identity politics, romėniškos skaldyk ir valdyk ar Ispanijos pilietinio karo no pasaran doktrinų. Nebuvo siekiama iki negalėjimo įpykdyti Ramūną Karbauskį ar parodyti Gabrieliaus Landsbergio dramą jo vadovaujamoje partijoje. Nebuvo norima išprovokuoti nacionalistų ir krikščionių demokratų konservatoriuose išreitinguoti Lauryną Kasčiūną ar Paulių Saudargą į viršų. Nebuvo siekiama radikaliai reformuoti visuomenės požiūrį į tai, kokia turi būti istorinė atmintis visoje Lietuvoje.

Buvo siekiama pratęsti gerų, smagių, vasariškų iniciatyvų seriją. Nes Vilnius su karantinu susitvarkė gerai ir vilniečiai nusipelno pailsėti įdomiai bei gyventi mieste, kuris gyvas, augantis ir spalvingas. Bet 78 Seime sėdintys mentaliniai „valstiečiai“ greituoju būdu nubalsavo už visą tą rimtį. Iš 19 balsavusių Seimo konservatorių tik pirmininkas G. Landsbergis vienintelis buvo prieš (Mantas Adomėnas – ne partijos narys), o Ingrida Šimonytė ne pirmą sykį pabijojo pasisakyti aštresnėmis temomis ir kažkur pradingo. Beje, naujasis Liberalų sąjūdžio kandidatas Viktoras Pranckietis savo balsavimu taip pat prisijungė prie mentalinių „valstiečių“ koalicijos.

Šiaip, aišku, tai ne pirmas kartas, o tik menkas epizodas, iliustruojantis, kaip visos Seimo frakcijos anksčiau ar vėliau sudarinėja su R. Karbauskio „valstiečiais“ formalias ir neformalias koalicijas. Panašiai negrabiai, nekompetentingai, gąsdinant iš vienos pusės ir žaidžiant pokiliminius žaidimus iš kitos, per šią kadenciją buvo tvarkomas švietimas, susisiekimas, alkoholizmas, bankų sektorius, rusiškų trąšų biznis ir dar daug dalykų.

Bendrai tai R. Karbauskio vizija akivaizdi – jei jis galėtų, tai padarytų taip, kad be jo žinios nė musė nepraskris, kaip Naisiuose, taip ir Vilniuje. Tvyros ramybė, darna, lininiai marškiniai ir vaidilučių dainos. Kavos kvapo, kaip žinome, irgi nebus.

Kodėl taip gali atsitikti? Nes tos naujos kartos, kuri nori drąsiai visiems apie save pasakyti garsiai (nors gal kartais ir negrabiai) „valstiečiai“ ir kompanija paprasčiausiai nesupranta ir jiems neatstovauja. Didžioji dauguma politikų atstovauja kažkokiam savo sugalvotam viduriukui, atseit „tyliajai daugumai“, todėl jiems bet koks pokytis yra, deja, nesuprantamas. Tada prasideda kalbos, kad svarbu santarvė, kad jau ir taip per daug barėmės, reikia ramiai pabūti, pasitarti su visuomene, pamarinuoti sprendimus darbo grupėse, komisijose ir komitetuose.

Bėda, kad daug kas pamiršo, jog nėra kam tai kitai Lietuvai atstovauti. Mūsų verslo, mokslo, kūrybos žmonės yra šviesmečiais toliau nušuoliavę nei Seime esantis politinis elitas ir pastaraisiais metais praraja tik gilėjo. O kadangi nuo to pastato Gedimino prospekto gale visgi daug kas priklauso, tai, jei taip ir toliau, nepasivysime mes Europos, geriausiu atveju liksime tik kažkokia rami jos paribio provincija.

Man atrodo, kad galima kitaip ir kad Lietuvos politika turi būti kitokia. Žmonių šypsenos ir supratimas apie dažnai baisią istorinę tikrovę nėra nesuderinami dalykai, priešingai, tai – mūsų stiprybės šaltinis ir per jį šiandien važiuojama volu pasitelkiant istoriją tenkinti Seimo „valstiečių“ ir tautininkų tarp kitų partijų politines fantazijas.

Ši Lukiškių aikštės diskusija yra ne apie smėliuką ir Seimo važiavimą buldozeriu per jį, o apie tai, kokią Lietuvą mes matome: susigūžusią, traumuotą, apmąstančią praėjusias šlovės ir po to sekusių kančių dienas, lėtai mirštančią ar drąsiai kuriančią ateitį ir einančią į naujas galimybes ir pergales. Aišku, kad tarp šitų kraštutinumų yra gausybė tarpinių atspalvių, kaip ir daug sprendimų, kurių ateities bei svarbos neįmanoma iš anksto numatyti, nes, kaip sakoma W. Shakespeare‘o „Makbete“:

Bet jeigu
Jūs galit amžių pasėlin įžvelgti
Ir žinote, kuriam grūdeliui skirta
Gyvent ir augt, kuriam sunykti žemėj,—
Tai atsakykit man.

Lietuva nėra išnykęs, laiko išbandymų neatlaikęs kraštas, kurio istorinių kronikų puslapiai jau parašyti – ji turi būti aktyvi, prasmingai į pasaulio istoriją įsiliejanti ir tempianti tą pasaulį į priekį valstybė.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.