Pozicija

2020.07.04 08:16

Tadas Prajara. Kodėl lietuviškai produkcijai nebėra vietos mūsų parduotuvių lentynose?

Tadas Prajara, LSDP narys2020.07.04 08:16

Įsibėgėjus vasarai, prasideda pirmasis šviežių daržovių derliaus nuėmimas. Ant turgaus prekystalių šmėžuoja užrašai „Užauginta Lietuvoje“, tačiau atlikus patikrinimus, vis dažniau paaiškėja, kad tikroji prekės kilmės šalis yra Lenkija arba Ispanija. 

Ką šiuo atveju daro mūsų valdžia? Gūžčioja pečiais ir teigia, kad tai įsisenėjusi problema. Bet ar vien dėl to reikėtų nuleisti rankas ir nieko nedaryti?

Šiuo metu daugiau kaip eurą kainuojančios šviežios bulvės jau pasiekė prekybos centrus ir miestų turgavietes. Tačiau prekybininkai skundžiasi, kad sąžiningai konkurencijai trukdo iš Lenkijos ir iš pietinių šalių atvežtos prekės. Jos ne pigiau kainuoja, bet dar ir neteisėtai parduodamos kaip lietuviškos.

Sveikintina, kad Daržovių augintojų asociacija jau kreipėsi į Valstybinę augalininkystės tarnybą su prašymu atidžiau tikrinti ankstyvųjų bulvių pardavėjus turguose, bet vargu ar į tokius prašymus bus reaguojama. Tam reikia papildomų lėšų, kad pareigūnai galėtų realiai nuvykti į ūkius ir tiesiog pasižiūrėti, ar šiuo metu ūkyje yra kasamų bulvių.

Tiesa, Lietuvos teisės aktuose yra numatyta, kad ir pačios turgavietės turi atsakyti už produktų ženklinimą ir dokumentų tikrinimą. Kaip laikomasi nustatytų taisyklių, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai paprastai tikrina vos vieną kartą per metus. Jei yra nusiskundimų, tuomet patikrų gali būti atlikta ir daugiau.

Vis dėlto, kaip rodo dabartinė situacija, tokių patikrinimų neužtenka. Arba kažkam nenaudinga, kad jų būtų daugiau.
Kita vertus, galimas ir visai kitoks šios problemos sprendimo būdas – galima pradėti deklaruoti iš užsienio įvežamas prekes. Pavyzdžiui, Vengrija turi aiškią sistemą, kai kiekvienas krovinys, sunkesnis nei 3 tonos, privalo būti registruotas. Tuomet tam kroviniui yra suteikiamas numeris, pagal kurį atsekama, kur jis buvo pakrautas ir iškrautas. Panašaus tipo sistema Lietuvoje leistų sekti įvežamų produktų, pavyzdžiui, bulvių ar mėsos kelią.

Šiuo metu lenkiškų maisto gaminių pardavėjai turi pranešti apie savo ketinimus tiesiogiai parsivežti produkcijos VMVT ne vėliau kaip prieš 24 valandas. Privaloma užpildyti atitinkamą formą, kurioje turi būtų nurodyta įvežimo data, duomenys apie mėsą ar jos produktus, gamintojas, gamintojo veterinarinio patvirtinimo numeris, siuntėjas, gavėjas ir iškrovimo vieta. Ši informacija registruojama žurnale, o VMVT veterinarijos gydytojas privalo įvertinti riziką ir atlikti patikrinimą. Patikrinimo dokumentai antspauduojami vardiniu spaudu, tvirtinami parašu.

Ir nors tokia sistema tikrai atrodo labai patikima ir turinti daug saugiklių, tačiau tautiečiai sugalvoja, kaip ją pergudrauti. Juo labiau, kai patikrinimas priklauso vos nuo 1–2 specialistų. Pasitaiko atvejų, kai pora kumpelių nukeliauja į kišenes ir antspaudai sudėti visur, kur reikia.

Peršasi retorinis klausimas, kodėl per tiek daug metų taip niekas ir nesiėmė griežtos tokių įvežamų maisto produktų kontrolės ir, svarbiausia, kodėl taip mažai domimasi, kokios yra pigesnės lenkiškos produkcijos priežastys.

Pasak pačių kaimynų lenkų, pas juos perdirbimo ir gamybos sąnaudos yra daug mažesnės, lyginant su kitomis šalimis. Taip yra dėl mažesnių energijos kaštų ir pigesnės darbo jėgos. Be to, jie turi vienus moderniausių ūkių Europoje ir gauna vienas didžiausių ES išmokų ūkininkams. Taigi, jei spręstume problemas nuo „pūvančios žuvies galvos“, o ne bandytume jas „gydyti simptomiškai“, lietuviškos ir lenkiškos produkcijos kainos susilygintų ir žmonės tikrai daug mieliau rinktųsi mūsų šalyje pagamintas ir užaugintas prekes.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.