Pozicija

2020.06.29 13:37

Raminta Jakelaitienė. Žemės ūkį modernizuosime ar Karbauskis mus grąžins prie žagrės?

Raminta Jakelaitienė, Socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotoja, Šakių raj. savivaldybės tarybos narė2020.06.29 13:37

Orientacija į stambų ūkį, nesibaigianti ministrų kaita, agrokomisijų cirkas, ministerijos kraustynės į Kauną – tokie „valstiečių“ Vyriausybės pasiekimai žemės ūkio srityje. Ironiška, kad „valstiečiais“ pasivadinusios politinės jėgos lyderio žemės ūkio ir kaimo politikos suvokimas paviršutiniškas ir trumparegiškas. 

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis ironizavo dėl socialdemokratų pasiūlymų užtikrinti, kad Lietuva gebėtų pasigaminti vietinę žemės ūkio ir maisto produkciją šalyje, tai įtraukiant į Nacionalinio saugumo strategiją kaip prioritetą.

Tarsi Bendroji žemės ūkio politika Europos Sąjungoje (ES) savaime išsprendžia šalies gebėjimą apsirūpinti šiomis gėrybėmis. Kita vertus, toks atsainus požiūris puikiai atspindi nevykusią šios Vyriausybės žemės ūkio politiką.

Šioje srityje valdantieji patyrė tikrą nesėkmių seriją. Žemės ūkio ministerijos kraustynės užsitęsė net 3 metus, agrokomisijos išdarinėjo cirkus, Baltoji Knyga jau juoduoja nuo intensyvaus „įgyvendinimo“ stalčiuose, vaučerių projektas nepavyko, o savitarpio pagalbos fondo perspektyvos mūsų šalyje buvo nedviprasmiškai nurašytos mokslininkų (šia tema atlikta mokslinė studija).

Nepamirškime ir žemės ūkio ministro Andriaus Palionio pasiūlytos į stambų ūkį orientuotos rėmimo schemos žemdirbiškoms asociacijoms. Didelis ministro noras remti perdirbėjus, kurie paramos kratosi, taip pat prasilenkia su sveika logika. Bet juk jokios nuoseklios vizijos ir negali būti ministerijoje, kurioje per 4 metus pasikeitė 3 ministrai.

Visi žinome, kad žemės ūkio bei maisto produktų mes pagaminame daugiau nei suvartojame, todėl perteklių eksportuojame. Kaip remti eksportą, vieną pagrindinių ekonomikos varomųjų jėgų, Seimo ir Vyriausybės uždavinys.

Ką parodė pandemija? Viešasis maitinimas buvo ribojamas, sutriko eksporto tiekimo grandinės, o tai lėmė nuostolius mūsų verslui, eksportuotojams, galiausiai žemdirbiams. Todėl kyla pavojus mūsų šalies pirminiam žemės ūkio sektoriaus ekonominiam gyvybingumui, tam tikroms gamybos šakoms. Tam būtinos greitos ir adekvačios rėmimo priemonės.

Tačiau reikia galvoti ir apie tai, kad anksčiau ar vėliau ši pandemija baigsis. Tam turėtume ruoštis jau dabar – reikalingos mokslo atstovų rekomendacijos, priemonės, nes valstietiškos saviveiklos jau ir taip šiame sektoriuje pakankamai.

Moksliniams tyrimams, analizėms turi būti užtikrinamas pakankamas finansavimas, nes tik jų pagrindu mūsų šalies žemdirbiai galėtų pritaikyti naujas įžvalgas ir technologijas. Jei įgytume konkurencinį pranašumą žinių ir gamybos srityje, praplėstume eksporto galimybes savo pagamintai produkcijai.

Šiuo metu mūsų šalies žemės ūkis yra įstrigęs dabartinėje gamybos sistemoje, struktūroje, kuri nėra tinkama ateičiai, o kai kurie politikai ir nori užsilikti stagnacijoje žagrių epochoje.

Tačiau 21 amžiaus realybė tokia, kad mums būtina nauja žemės ūkio ir kaimo politika – žiedinis žemės ūkis. Ūkiams svarbu racionalizuoti gamybos procesus, mažinti sąnaudas, investuoti į skaitmeninimą, beatliekę, tvarią gamybą, pažangias technologijas, biotechnologijas. Svarbu atkreipti dėmesį ir į ekologinį efektyvumą, ir į socialinį aspektą, kad įpūstume gyvybės pamažu mirštančiam kaimui.

Lietuva turi daug galimybių žemės ūkio pozicijų stiprinimui eksporto rinkose. Išsivysčiusių šalių, pavyzdžiui, Nyderlandų, eksportas absoliučiais skaičiais viršija 90 mlrd. eurų sumą, kai Lietuvoje jis nesiekia nei 5 mlrd. eurų per metus.
Svarbi ir Lenkijos situacija šiame sektoriuje. Juk mūsų ūkiams su jų pagaminta produkcija tenka nuolat konkuruoti ne tik bendrojoje, bet ir vidaus rinkoje, todėl svarbu, kokias skatinimo priemones, apmokestinimo sistemą taikome savo šalyje, koks visų institucijų, mokslo įstaigų indėlis į mūsų žemės ūkio pažangą.

Norint geresnių rezultatų žemės ūkio sektoriuje, būtina aiški žemės ūkio strategija ir politinė valia ją įgyvendinti. Skirtumus tarp tokių šalių kaip Lietuva ir Nyderlandai ar Danija lemia daugelis faktorių, taip pat skirtinga gamybos struktūra, kuri generuoja didesnes pajamas iš hektaro.

Mūsų šalyje dominuojant augalininkystės ūkiams, ir toliau žymiai mažės ūkių. Labiausiai tai paveiks smulkius ūkius. Tačiau žemės ūkio indėlis į skurdo mažinimą yra kur kas reikšmingesnis nei žemės ūkio sukuriama pridėtinė vertė. Todėl svarbu užtikrinti natūrinių arba šeimos ūkių gyvybingumą.

Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse labai populiarūs nepilno užimtumo ūkiai. O prekiniams ūkiams, kurie kuria darbo vietas ir prisiima įvairius įsipareigojimus, turi būti sudarytos atitinkamos mokestinės sąlygos ir paramos taikymo schemos, žymiai ilgesnis išduodamų kreditų terminas.

Už Bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimą atsakingi politikai turi užtikrinti, kad ūkininkavimas būtų patraukli veikla jaunajai kartai, kadangi pastaroji yra imliausia inovacijoms ir skaitmeninėms technologijoms, naujovėms, tačiau tuo pačiu labiausiai linkusi migruoti į didžiuosius miestus ar net užsienį.

Todėl smulkieji ir vidutiniai ūkiai, ypatingai jaunieji ūkininkai, turėtų sulaukti efektyvių skatinimo priemonių, tokių kaip teisingesnis tiesioginių išmokų, investicinės paramos paskirstymas ir prieinamumas, ilgalaikis ūkio verslo projektų kreditavimas, žemės nuomos politikos peržiūrėjimas, vietinės produkcijos populiarinimas – sertifikuotai, išskirtinei ar ekologinei produkcijai taikant nulinį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą.

Taip pat turi būti investuojama į žinias ir gebėjimus, skaitmeninimą, pažangias technologijas, biotechnologijų diegimą ir kitas priemones, stiprinama žemdirbių savivalda.

Visa tai turėtų teigiamą kokybinį pokytį mūsų šalies sektoriui. Žemės ūkis turi neatsilikti nuo mokslo ir technologijų pažangos.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.