Pozicija

2020.06.23 15:28

Paulius Lukševičius. Birželio sukilimo minėjimas – priminimas apie neatliktus darbus

Paulius Lukševičius, Kauno miesto savivaldybės Tarybos narys, TS–LKD frakcija2020.06.23 15:28

1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją vienas sukilėlių vadų Leonas Prapuolenis paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudarymą. Gavę signalą, kovą pradėjo LAF būriai, o susirėmimai su besitraukiančiai sovietų kariuomene išplito visoje šalyje. Taip Lietuvoje, vienintelėje iš sovietų okupuotų kraštų, prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui kilo ginkluotas sukilimas.

Šis sukilimas amžiams paneigė sovietų paskleistą mitą, kad lietuviai savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą ir tapo pirmuoju ilgos kovos dėl nepriklausomybės žingsniu. Neabejotinai sukilimo pavyzdys vėliau įkvėpė žmones, kurie dalyvavo antinacinėje rezistencijoje ir ginkluotame pokario partizaniniame pasipriešinime.

Vis dėlto, nepaisant Birželio sukilimo reikšmės, šis įvykis nepriklausomos Lietuvos istoriografijoje nėra vertinamas pakankamai. Į sukilimo minėjimo renginius prie Seimo susirenka patriotinės organizacijos, šauliai, keli Seimo nariai. Tačiau išskyrus Vytautą Landsbergį, joks esamas ar buvęs aukšto rango valstybės pareigūnas šiame minėjime nedalyvauja. Ar tai yra tik vienos politinės partijos rūpestis? O gal kas nors sąmoningai siekia, kad šie svarbūs įvykiai būtų ištrinti iš tautos atminties?

Neatlikti darbai

Galvojant apie apgailėtiną Birželio sukilimo minėjimo padėtį, nejučia apima mintys ir apie kitus į pašalius stumiamus Lietuvos istorinės atminties klausimus. Daug vilčių teikusi Seimo nario Arūno Gumuliausko vadovaujama istorinės atminties komisija, be kelių svarbių rezoliucijų parengimo ir priėmimo, visą kadenciją iš esmės vegetavo: nebuvo priimtas nei Lietuvos komunistų partiją pasmerkiantis įstatymas, toliau sėkmingai „marinuojamas“ valstybinės Lukiškių aikštės įstatymas, nuolat atidedamas sprendimas dėl viešųjų erdvių dekomunizacijos įstatymo.

Dar daugiau, 2018 metais valdantieji Seime panaikino Laisvės kovų komisiją, taip pademonstruodami niekinamą požiūrį į nuo sovietų represijų nukentėjusius žmones. Priminsiu, kad 2018 metais Laisvės kovų bei Valstybės istorinės atminties komisijos buvo sujungtos. Suprask: kam reikalinga atskira komisija žmonėms, kurie kentėjo Sibire ar Gulago lageriuose, juk jų vis tiek kasmet mažėja.

Atsitiktinumas?

Vilkinamus istorinės atminties klausimus galima bandyti „nurašyti“ atsitiktinumui: štai yra svarbesnių klausimų, kas nors pamiršo įtraukti į darbotvarkę ir t.t. Tačiau šiemet per gedulo ir vilties dienos minėjimą išsakyti jau minėto Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos vadovo A. Gumuliausko pamąstymai nepaliko jokių abejonių – tai sistemingas šių klausimų vilkinimas. A. Gumuliausko žodžiais, Lietuva nesiekia keršto, neapykantos, nenori „primesti kolektyvinės atsakomybės, būdingos tik totalitarinių režimų teisei“. Neprimena jau girdėtų posakių „svarbiausia yra žiūrėti į ateitį, ne į praeitį“, „nesipykti su kaimynais“?

Politika niekada neprasideda nuo tuščio lapo, kad praeitį būtų galima taip lengvai užmiršti ar „nurašyti“. Stebinti rytinio kaimyno manipuliacijas, daugiau nei akivaizdu, kad istorijos politika nėra praeities reliktas ir yra itin aktuali iki šių dienų. Birželio sukilimo istorija privalo mus padrąsinti kalbėti apie ne tik Lietuvai padarytą žalą, bet ir mūsų pasipriešinimą, kuriuo galime pasididžiuoti bei semtis drąsos. Tarp mūsų negali keroti baimė prisiminti istoriją, baimė nesiimti Lietuvai reikalingų sprendimų.

Viename interviu V. Lansdbergis apie galimą „svečių iš Rytų“ pasirodymą sakė: „Jei tik galės, jie ateis“. Padarykime, kad nė minčių jiems neliktų, kad esame nepasiruošę, kad nesipriešinsime, kad nekovosime.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.