Pozicija

2020.05.28 09:20

Simonas Klimanskis. Lietuvai būtų naudinga didesnė fiskalinė integracija, bet susitarti nebus lengva

Simonas Klimanskis, Seimo narių Lauryno Kasčiūno ir Emanuelio Zingerio patarėjas, Rytų Europos studijų centro analitikas2020.05.28 09:20

Europos Komisija pateikė siūlymą įsteigti 750 mlrd. eurų Europos atsigavimo fondą, kuris padėtų užtikrinti Europos ekonomikos atsigavimą po COVID–19 krizės. 500 mlrd. eurų būtų skirstomi kaip subsidijos, 250 mlrd. eurų – kaip paskolos.

Galima sakyti, kad tai iš dalies kompromisinis pasiūlymas, apjungiantis Vokietijos ir Prancūzijos bei vadinamojo „taupiojo ketverto“ – Austrijos, Nyderlandų, Danijos ir Švedijos – požiūrius, kaip turėtų būti gaivinama Europos ekonomika.

Logiška, kad Europos Komisijos pasiūlymas didžia dalimi atitinka Vokietijos ir Prancūzijos požiūrį, nes tai – šalys, sudarančios 35,6 proc. nominalaus ES ekonomikos dydžio, ir tai, ką jos vieningai siūlo, labai tikėtina, kad daugiau mažiau gali tapti realybe.

Šioje vietoje taip pat svarbu ir tai, kad toks siūlymas žymi laikiną ES integracijos gilinimą fiskalinėje srityje. Kartu kyla klausimas, kaip turėtų elgtis Lietuva tokių diskusijų kontekste, ypač žinant laiko ribotumą ir išsiskiriančias Bendrijos narių pozicijas dėl Europos ekonomikos gaivinimo.

Reikalingas didesnis solidarumas ir perskirstymas

Konkrečiai pagal Vokietijos ir Prancūzijos siūlymą Europos atsigavimo fondas būtų formuojamas Europos Komisijai ES vardu skolinantis tarptautinėse finansų rinkose, o skola būtų grąžinama iš ES biudžeto. Tai reiškia, kad grąžinimą garantuotų visos ES valstybės narės.

Fondo lėšos būtų skirstomos per ES biudžeto programas, daugiausia susijusias su žaliąją ir skaitmenine ekonomika, kaip subsidijos, kurių grąžinti nereikės, labiausiai nuo pandemijos nukentėjusioms ES šalims pagal bendrai sutartas taisykles, prižiūrint Europos Komisijai. Fondas būtų susietas su daugiamečiu ES biudžetu – t. y. jame atsiras papildoma išlaidų eilutė. Taigi, pats Bendrijos biudžetas būtų labiau perskirstomas. Toks bendro skolinimosi mechanizmas su perskirstymu reiškia, kad ES tampa labiau fiskaline sąjunga.

Tuo metu pietinės Europos valstybės, tarp kurių Italija, Ispanija ir anksčiau Prancūzija, buvo pasiūliusios panašų bendro skolinimosi mechanizmą, finansų rinkose išleidžiant vadinamąsias koronaobligacijas, o pritrauktos lėšos būtų paskirstomos, pavyzdžiui, proporcingai įnešamam kapitalui.

Tokių obligacijų išpirkimas būtų garantuojamas valstybių narių įnašais. Tačiau nesant kontrolės mechanizmo, lėšas skirstyti valstybių narių nuožiūra būtų rizikinga fiskalinės drausmės požiūriu, ypač žinant pietinių valstybių aukštą skolos lygį ir polinkį išlaidauti. Dėl to toks variantas atmestas. Beje, bendros obligacijų emisijos idėja svarstyta ir po pasaulinės finansų krizės buvusios atskirų euro zonos šalių skolų krizės metu 2011 m., tačiau tam vėlgi nepritarė Vokietija ir kitos savo išlaidas planuojančios šalys.

Bendram skolinimuisi nepritariantis „taupusis ketvertas“ yra pasiūlęs variantą, labai panašų į Vokietijos ir Prancūzijos – būtų kuriamas fondas, tačiau skirtumas tas, jog lėšos būtų teikiamos ne kaip subsidijos, o kaip vienkartinės paskolos pagal principą „paskola paskolai“. Kitaip tariant, fondas pigiai skolintųsi finansų rinkose ir po to tuos pinigus skolintų valstybėms, kurios labiausiai nukentėjo nuo pandemijos. Skolintos lėšos būtų susietos su fiskaline drausme, valstybių įsipareigojimais struktūrinėms reformoms ir turėtų būti nukreiptos konkretiems projektams mokslinių tyrimų, inovacijų, sveikatos apsaugos, skaitmeninės darbotvarkės, Žaliojo kurso vystymo srityse.

Tačiau paskolas reikia grąžinti, todėl tam nepritaria pietinės ES valstybės. Iš esmės čia yra ta pati šiaurės–pietų skirtis dėl to, kaip gelbėti Europos ekonomiką, kuri buvo matoma ir skolų krizės metu. Bet reikia žvelgti giliau. Nesutarimai, gilėjančios ekonominės problemos, nusivylimas lėta ir nepakankama Bendrijos pagalba veda link pietinių valstybių nusivylimo visa ES, dėl ko stiprėja euroskeptiškos populistinės jėgos, siūlančios dezintegracines idėjas.

Kitas dalykas, euro zonos valstybės yra ekonomiškai labai glaudžiai susijusios, ir gilėjančios problemos vienose šalyse ilgainiui turės neigiamą įtaką kitų šalių ekonomikai, o priemonių, kaip tas problemas spręsti nepakanka. Akivaizdu, kad tai suprato Vokietija, kuri ilgą laiką priešinosi bendram skolinimuisi ir lėšų dalinimui, ir pademonstravo europietišką solidarumą, rasdama kompromisą su kitoje barikadų pusėje buvusia Prancūzija bei sutikdama prisiimti finansinę naštą.

Tai yra svarbus žingsnis, kada didžiosios Europos šalys rodo intenciją laikinai pagilinti integraciją, padėti viena kitai, kad Bendrija išliktų vieninga ir iš krizės išeitų sustiprėjusi. Apskritai daugelis svarbių sprendimų yra priimami būtent krizių metu, kaip antai dėl glaudesnio ekonominės politikos koordinavimo, Bankų sąjungos kūrimo, tuo ateityje siekiant užtikrinti tam tikrą prevenciją.

Kai kuriais klausimais teks ginti nacionalinius interesus

Europos, pirmiausia euro zonos, ekonominė situacija turi įtakos ir Lietuvai, kuri yra santykinai atvira ekonomika, priklausoma nuo tarptautinės prekybos, todėl bendrąja prasme šaliai neabejotinai būtų naudinga siūloma fiskalinė integracija, leidžianti sumažinti ekonominius netolygumus. Iš kitos pusės, Lietuva turėtų būti suinteresuota aiškiomis sąlygomis skirstant lėšas valstybėms, jų laikymusi, efektyviu ir tikslingu paramos panaudojimu, kas sudarytų pagrindą ilgalaikiam ekonomikos augimui.

Pagal Europos Komisijos siūlymą Lietuva iš fondo gautų 6,3 mlrd. eurų – 3,9 mlrd. eurų subsidijomis, 2,4 mlrd. eurų paskolomis. Tačiau tikslios sumos, kiek kuri šalis gaus, priklausys nuo to, kokie bus sutarti lėšų skirstymo kriterijai.

Baltijos šalys yra pabrėžusios, kad fondas turi atitikti krizės padarinių mastą, visoms valstybėms narėms turi būti sudarytos vienodos galimybės pasinaudoti fondo teikiamomis finansavimo galimybėmis pagal objektyvius ekonominius kriterijus, o panaudojimas apribotas laike. Tačiau tarp kriterijų gali būti ir sveikatos apsaugos sistemos padėtis, tai tokiu atveju skiriama parama gali būti mažesnė nei vertinant grynai pagal ekonomines krizės pasekmes.

Taigi, nors tiek Vokietijos ir Prancūzijos, tiek „taupiojo ketverto“, tiek Europos Komijos variantai dėl atsigavimo fondo yra tik siūlymai. Derybų eigoje gali kisti fondo dydis, lėšų skyrimo sąlygos, t. y. kiek bus tos lėšos bus dalinamos kaip subsidijos, kiek skolinamos, tačiau mechanizmo kontūrai jau aiškūs.

Derybų metu kils klausimų ir dėl ES biudžeto dydžio. Šiaurinės valstybės yra išreiškusios nepritarimą jo didinimui. Todėl žinant, kad Europos atsigavimo fondas bus susietas su daugiamečiu biudžetu, dėl kurio vyksta sudėtingos derybos, atsiradusi nauja išlaidų eilutė gali mažinti galimybes tikėtis didesnio finansavimo kitoms tradicinėms politikos kryptims, pirmiausia tai yra sanglauda ir žemės ūkis. O Lietuva kaip tik siekia, kad būtų didinamas finansavimas šioms ypač svarbioms kryptims, nes jos prisideda ne tik prie pandemijos pasekmių mažinimo ir ekonomikos atsigavimo, bet ir naujų prioritetų, t. y. Žaliojo kurso ir skaitmeninės darbotvarkės, įgyvendinimo.

Klausimų kels ir tai, kaip turėtų būti finansuojamas bendrai paimtos skolos grąžinimas, kuris numatomas per 30 metų – nuo 2028 iki 2058 m. Galimi keli variantai: bendri mokesčiai, įnašų į ES biudžetą didinimas arba išmokų mažinimas. Mažinimas reikštų, kad ateityje mažėtų struktūrinė parama, o tai nėra palanku Lietuvai ir kitoms rytinėms ES narėms. Dėl bendrų mokesčių taip pat nebus lengva susitarti.

Minimi ekologiniai ir skaitmeninio sektoriaus mokesčiai, kurių idėja nėra nauja. Pavyzdžiui, prieš beveik trejus metus Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Sorbonos universitete pristatydamas savo ES viziją, yra užsiminęs apie atskirą euro zonos biudžetą ir jo finansavimą apmokestinant interneto kompanijas milžines, kurios mokesčius mokėtų tose šalyse, kur gauna pelną, o ne tose, kur registruotos, didinant su klimato kaita susijusius mokesčius, o ilgainiui pereinant prie įnašų iš nacionalinių biudžetų, kurie būtų surenkami, pavyzdžiui, taikant mokesčius vietos verslui. Panaši finansavimo schema galėtų būti siūloma ir atsigavimo fondo skolos grąžinimui.

Vis tik bendrų mokesčių ar mokesčių harmonizavimo idėjas Lietuva turi vertinti atidžiau. Skirtingos ES valstybės pasižymi dideliais ekonominio išsivystymo ir pragyvenimo lygio skirtumais. Dėl šių priežasčių artimiausiu metu sudėtinga kalbėti apie mokesčių harmonizavimą, nes tai apribotų kai kurių periferinių valstybių galimybes pasinaudojant mažesniais mokesčiais pritraukti daugiau investicijų, įgyti konkurencinį pranašumą. Be to, turint omeny kapitalo mobilumą, tai reikalautų ir platesnio sutarimo bent jau Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos rėmuose.

Taigi, Europos atsigavimo fondo steigimas yra ambicingas ir reikalingas ėjimas. Žinoma, laukia nelengvos konsensuso paieškos, tačiau visa tai ir siūloma fiskalinės integracijos kryptis rodo, kad Europa jai sunkiu metu gali susitelkti ir tapti dar stipresne ateityje galėtų lengviau atremti panašias krizes.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.

Populiariausi