COVID-19 krizės sukeltų padarinių ir nebyliai prasidėjusios Seimo rinkiminės kampanijos kontekste tarsi griaustinis giedroje padangėje nuaidėjo kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimas dėl Lietuvos laikysenos esminių permainų ES išvakarėse.
Praėjusį penktadienį D. Grybauskaitė padarė stiprų politinį pareiškimą, ragindama Lietuvos valdžią pritarti vokiečių ir prancūzų siūlymui dėl naujojo ES „Atsigavimo fondo“ įsteigimo. Jei tam būtų pritarta visoje ES, valstybės savo gyvybines galias bandytų atkurti ir stiprinti 500 mlrd. eurų. Pinigai valstybėms narėms, labiausiai nukentėjusioms nuo COVID-19, būtų skiriami dotacijų, o ne paskolų forma.
„Nauda yra geopolitinė ir strateginė. Krizė parodė, kad būtina toliau integruotis. Dabar pasiūlyta kryptis – gilesnė fiskalinė sąjunga, fiskalinė integracija. Jeigu to nepadarome, tada prasidės ES dezintegracija“, – BNS penktadienį sakė D. Grybauskaitė.
Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono ir Vokietijos kanclerės Angela Merkel paskelbto „Atsigavimo fondo“ idėja turi revoliucinę reikšmę.
Gilesnės finansinės integracijos idėja jau kurį laiką sklando Briuselio, Paryžiaus, Berlyno ir kitų ES valstybių institucijų koridoriuose. Dar 2017 m. rugsėjį, migracijos krizės akivaizdoje, Prancūzijos prezidentas E. Macronas Sorbonos universitete savo garsiojoje kalboje siūlė formuoti bendrą biudžetą, vienodinti socialinio draudimo įmokas ir harmonizuoti korporatyvinius mokesčius. Tačiau jis nebuvo išgirstas.
Dabar, COVID–19 sukeltoje ekonominėje recesijoje, EK prognozėmis galimai sieksiančioje 7,7 proc., išryškėjo fundamentalių – solidarumo ir vienybės – principų trapumas, o kai kuriais atvejais ir EK bejėgiškumas ginant bendrosios rinkos nuostatas. Begėdiški kai kurių valstybių sprendimai nacionalizuoti tranzitu esančius kitoms šalims skirtus medikamentus savo poreikių tenkinimui, vienašališki sprendimai įvesti pasienio kontrolę Šengeno zonos viduje, solidarumo stoka krizės pradžioje padedant Ispanijai ir Italijai, ilgam išliks politiniu randu Europos istorijoje.
ES valstybių lyderiai negali leisti tolimesniam ES bendros rinkos aižėjimui. Susidūrus su giliausia ekonomine recesija bei politiniu nusivylimu, būtina lyderystė atkurti pasitikėjimą ES solidarumu ir vienybe. Iškelti politinius, visuomeninius interesus aukščiau įprastų ES finansinių ir biudžetinių paradigmų.
Neabejotina, kad siūlymas išleisti 500 mlrd. dydžio skolos vertybinių popierių emisiją, labai tikėtina, sulauks kai kurių šalių, ypač Austrijos, Nyderlandų ir Šiaurės valstybių pasipriešinimo. Tačiau kaip sakė artimas dabartiniams Prancūzijos ir Vokietijos vadovams Miuncheno saugumo konferencijos pirmininkas amb. Wolfgang Ischinger, jei šiam revoliuciniam planui pritars visos 27 ES valstybės narės, „tai gali tapti radikalių pokyčių katalizatoriumi, o naująja ES sutartimi būtų įtvirtintas Vokietijos kanclerės Angelos Merkel palikimas“.
Labai tikėtina, kad „Atsigavimo fondas“ vėl suaktyvins ir diskusijas apie ES geostrateginius ir geoekonominius interesus Šaltojo karo tarp JAV ir Kinijos fone. Išryškins jos ambiciją būti ne tik dosniausia humanitarinės pagalbos Pasaulyje tiekėja, bet ir žymiai labiau įtakinga geopolitine žaidėja.
Todėl D. Grybauskaitės raginimas Lietuvos vadovams paremti E. Macrono ir A.Merkel iniciatyvą yra savalaikis, sveikintinas ir teisingas.
Savalaikis, kadangi garsiai ir operatyviai sureaguota į vos pasirodžiusią žinią apie „Atsigavimo fondą“. Tikėtina, kad dabar neišvengiamai šalies ir politinių partijų lyderiai bei užsienio politikos ekspertai bus priversti reaguoti bei aptarti bendrą Lietuvos poziciją, kuri iki šiol reiškėsi nebent skandinavišku skepticizmu dėl skolintų lėšų skirstymo dotacijomis.
Sveikintinas, nes pagaliau į Lietuvos vidaus politiką, Seimo rinkimų išvakarėse, sugrąžinama geostrateginė užsienio ir nacionalinio saugumo politikos diskusija.
Prieš metus tarptautiniame Dohos forume su W. Ischingeriu ilgai diskutavome, kokios gi krizės prireiks, kad ES peržiūrėtų savo nerangų sprendimų priėmimo mechanizmą. Kalbėjome apie tai, kad dinamiškai besivystančioje tarptautinėje aplinkoje ES reikės ir gebėjimo kalbėti vienu balsu ne tik prekybos ir žemės ūkio, bet ir užsienio politikos bei saugumo politikos klausimais.
D. Grybauskaitės pareiškimas sveikintinas dar ir tuo, kad prezidentui Gitanui Nausėdai atveriama didesnės saviraiškos ir lyderystės erdvė šalies vidaus politikoje, kur COVID-19 krizės metu regėjome ryškiausiai veikiančią Vyriausybę.
Dėl revoliucinių Vokietijos ir Prancūzijos siūlymų prezidentui teks konsultuotis su politinių partijų, užsienio, nacionalinio saugumo ekspertine bendruomene. Galbūt net imtis iniciatyvos steigti „Europos politikos ir nacionalinio saugumo politikos patarėjų“ grupę, veikiančia visuomeniniais pagrindais bei padedančią formuoti poziciją debatams Briuselyje. Taip Prezidentūra virstų Europos politikos generalinę liniją Lietuvoje formuojančiu epicentru.
Netrukus Briuselyje prezidento lauks derybos dėl naujų finansinių instrumentų ir naujojo ES biudžeto. Tačiau taip pat lauks ir debatai dėl ES santykių su JAV ir Kinija, o taip pat požiūrio į bendrus globalius iššūkius, kaip klimato kaita ir žalioji ekonomika. Briuselyje vyksiančių derybų metu mūsų atstovai bus žymiai įtakingesni, jei viduje sutarsime dėl Lietuvos europietiškos tapatybės bei sumaniai išnaudosime bendraminčių ir draugų tinklą užsienyje.
Stebint, kaip perrašoma pasaulio tvarka, akivaizdu, kad Lietuvai būtina gilinti savo geopolitinį ir geoekonominį pėdsaką ES erdvėje. Todėl D. Grybauskaitės kvietimas: „Geriau būkime kartu su avangardu, kad galėtume daryti įtaką ir apsaugoti savo interesus, negu stovėti šone“ – yra teisingas įvadas prasidedančiai diskusijai apie Lietuvą ir iš krizės kylančią ES.
