Pozicija

2020.05.26 10:22

Simonas Jazavita. Herojų, kovojusių prieš totalitarizmą atminimui

Simonas Jazavita, Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno miesto muziejaus istorikas2020.05.26 10:22

Gegužės 25–ąją dieną Europos Parlamente siūloma skelbti „Tarptautine herojų, kovojusių prieš totalitarinius režimus diena“. Dar 2009 metais, kai Europos Parlamente nusistovėjo lygsvara, kad laikas tiek Stalino Sovietų Sąjungos, tiek Hitlerio Vokietijos nusikaltimus prieš taikius Europos gyventojus sulyginti, Lenkijos europarlamentarai pasiūlė, kad ši diena galėtų būti parinkta gegužės 25 – diena, kai 1948 m. Varšuvoje, SSRS remiamos ir kontroliuojamos komunistinės Lenkijos vadovybė mirties bausme nubaudė Vitoldą Pileckį, aktyvų Lenkijos antinacistinio pasipriešinimo dalyvį ir vieną moralinių jo lyderių.

Tai žmogus, kuris savanoriškai pasiryžo infiltruotis į žmonijos gėdos simboliu tapusią Aušvico koncentracijos stovyklą, kurią nacionalsocialistinės ideologijos paveikti okupantai vokiečiai pastatė okupuotos Lenkijos teritorijoje, siekdami šiai šaliai dar primesti ir „Europos kapinių“ titulą, taip toliau žlugdant Lenkijos kultūrą.

Be abejo, toks sumanymas svarbus ne tik Lenkijai, kuriai teko iškentėti abiejų didžiųjų 20 a. totalitarinių režimų terorą – tiek nacionalsocialistinės Vokietijos, tiek komunistinės SSRS. Juk to teroro aukomis tapo didžiulė Europos dalis.

Vietoms, kur šis teroras persidengė gausiausiai, jau prilipo amerikiečių istoriko Timothy Snaiderio pavartotas terminas „Kruvinos žemės“. Pačiame jų epicentre ne tik Lenkija, bet ir mūsų Lietuva. Todėl nenuostabu, kad atsinaujinus šioms diskusijoms, kad reikalinga yra diena, menanti herojus, kurie stojo į pasipriešinimą totalitarizmo siaubams, aktyvi ir Lietuvos europarlamentarų pozicija.

Dabartiniai Europos Parlamento nariai iš Lietuvos – Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius prisidėjo prie istorinės ilgametės Lietuvos sąjungininkės Lenkijos kolegų pozicijos. Belieka viltis, kad daugiau šalių supras, kad siaubingam blogiui visada verta priešintis, kad ir kokia būtų to kaina, ir pagerbs kovotojus, aukojusius dėl to savo gyvybę, orumą, o kartais ir artimus žmones. Juolab, Pileckio asmenybė tam labai tinka – jis kovojo ir prieš vieną, ir prieš kitą okupantą, o Lenkijos istorikai nuosekliai dirba stengdamiesi apšviesti Europą ir pasaulį apie šį žmogų ir jų darbas, panašu, pasiekia gerų rezultatų.

Kadangi Lietuvos – Lenkijos santykiais domėtis teko nemažai, rašyti ne vieną straipsnį, dirbti abiejų šalių archyvuose, bendrauti su daugeliu kolegų, man irgi atrodo svarbi galimybė pristatyti ne vieną žmogų, kuris galėtų pretenduoti į kovotojus prieš totalitarizmą. Tokių Lietuvos istorijoje tikrai gausu. Bet šiandien, manau, verta skaitytojams pristatyti ir patį Pileckį ir dėl nedidelės šio straipsnio apimties, bent kelis žmones iš Lietuvos, kurie galėtų būti pagerbti tokią dieną.

Pileckio ryšiai su Lietuva seni ir mena bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Jo senelis Juzefas buvo kilęs iš senos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų giminės, gyveno netoli Gardino, troško atkurti Abiejų Tautų Respubliką ir aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime. Už tai carinės Rusijos valdžios buvo ištremtas į Kareliją. Ten 1901 m. gimė ir Vitoldas, jau 9–erių su tėvais atvykęs į Vilnių.

Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje budo tautinio atgimimo epocha. Lietuvių tautinis judėjimas tuomet siekė atgauti nemažą dalį žemių, kurios priklausė Lietuvai iki 1772 m., tuo tarpu lenkų tautinis judėjimas siekė visos Abiejų Tautų Respublikos teritorijos, taip pat ir pačios Lietuvos. Priimant šį laikotarpį kaip šaukštą deguto ilgalaikiame sėkmingame Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavime, galima pastebėti, kad abiejų šalių tautiniai judėjimai buvo ambicingi ir siekė gerokai didesnių teritorijų, nei jose gyveno lietuvių ar lenkų kalbomis kalbančių žmonių. Natūralu, kad tai vedė į konfliktą , o ypač dėl mišriomis laikytų teritorijų.

Konflikto epicentre atsidūrė Vilniaus miestas. Lietuviams – tai istorinė sostinė, lenkams svarbus kultūrine prasme miestas, kuriame gyveno daug lenkų. Jauni žmonės abiejuose pusėse buvo nusiteikę patriotiškai ir siekė savosios valstybės klestėjimo. 1918 m. Pileckis įstojo į Vilniuje kuriamus lenkų karinius dalinius, o 1919 m. sausio 5 d. su jais nesėkmingai bandė atmušti artėjančią Raudonąją armiją. Tai buvo pirmas jo mūšis su totalitarine sovietų sistema.

Čia, tuomet dar neturintis net aštuoniolikos jis ėmė mokytis partizaninio karo. Su bolševikais jis kovojo ne tik netoli savo gimtinės, bet dalyvavo ir Lenkijos kariuomenės puolime 1920 m. gegužę, kurio metu buvo trumpam užimtas Kijevas, o vėliau gynė Varšuvą garsiajame mūšyje vadinamame „stebuklu prie Vyslos“, kuriame buvo laikinai sustabdyta prievartinė komunistinių idėjų sklaida į Europą.

Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios Vakarų šalys – pirmiausiai Didžioji Britanija ir Prancūzija stengėsi sureguliuoti konfliktą tarp Lietuvos ir Lenkijos, bijodamos, kad kitaip šios šalys gali būti įtrauktos į žabangus tarp Berlyno ir Maskvos. Todėl 1923 m. jos nesipriešino Lietuvos sėkmingam kariniui žygiui į Klaipėdą ir pripažino uostamiestį Lietuvai, tačiau paliko Vilnių ir aplinkines teritorijas Lenkijai. Nors taip tikėtasi sumažinti įtampą tarp buvusių istorinių sąjungininkių, to padaryti nepavyko – nebuvo net diplomatinių santykių.

Visgi gyvenimas ėjo toliau. Kaip tik tuo metu Pileckis trumpai krimto menų studijas Vilniaus universitete. 1932 ir 1933 m., gyvenimui nustovėjus, Vilniuje gimė jo vaikai. Tuo pat metu, palengva niaukėsi dangus virš Europos – 1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjo nacionalsocialistai, o patyliukais stipriai ginklavosi ir SSRS, pradėjusi masinį terorą savo šalyje.

Nors oficialių diplomatinių santykių dar nebuvo, šilo santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos – mūsų šalis vis didesnį pavojų matė iš Vokietijos pusės, tad dar 1934 m. pagrindinė Lietuvos kariuomenės dalis buvo perkelta link sienos su Trečiuoju reichu. Naujasis užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis , kaip ir naujasis kariuomenės vadas Stasys Raštikis, buvo linkę pabandyti ieškoti kontaktų su pietiniu kaimynu.

Panašias nuostatas išsakė ir Lietuvoje itin ryškūs intelektualai kaip Kazys Pakštas ar Mykolas Romeris. Jų nuomone, dabar svarbiausia siekti išsaugoti Klaipėdą, stiprinti Lietuvos kaip jūrinės valstybės potencialą, o su kultūriškai panašia Lenkija verta ieškoti susikalbėjimo, kuris galėtų atsverti augantį agresyvumą iš Berlyno ir nenuspėjamumą iš Maskvos.

Pileckio gyvenimas tuomet buvo aktyvus – 1938 m. jis gavo Lenkijos valstybinį apdovanojimą, kad stengėsi burti aplink save Lydos visuomenę ir šiame mieste net įsteigė kavalerijos mokyklą. Tais pačiais metais pagaliau užmegzti ir diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tiesa, didesnioji šalis tam pasirinko nemalonų ultimatumo kelią, tačiau Lietuvos politikai, kaip rodų jų dokumentai ir laiškai, jau buvo susitaikę su to neišvengiamumu, tik nenorėjo visuomenei to parodyti.

Vilniaus ir Varšuvos archyvuose saugomi dokumentai rodo, kad tuomet net pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu Lenkijoje paskirtas kovingumu garsėjęs pulkininkas Kazys Škirpa aktyviai ieškojo kontaktų su Lenkijos politiniais ir kariniais veikėjais ir surado nemažai Lietuvai palankių politikų, net stengėsi suorganizuoti jų slaptą vizitą į Kauną.

Dar labiau situacija keitėsi 1939 m. – totalitarinė Vokietija atplėšė iš Lietuvos Klaipėdos kraštą, pradėjo ir spaudimą prieš Lenkiją. Pasiuntiniu Varšuvoje tapo Vasario 16–osios akto signataras Jurgis Šaulys, kuris buvo didelis draugystės su Lenkija šalininkas, o gegužės pradžioje Varšuvoje pasirodęs Lietuvoje ypač populiarus kariuomenės vadas Raštikis buvo sutiktas kaip didelė žvaigždė. Generolas padėjo gėlių prie Nežinomo kareivio kapo Varšuvos centre, parašė draugišką straipsnį Lietuvos karinėje spaudoje. Deja, skaudūs įvykiai ir klastingi susitarimai tarp totalitarinių kaimynių sutrukdė Lietuvos ir Lenkijos pastangoms grįžti prie bendradarbiavimo dvasios.

1939 m. rugpjūčio 26 d. Pileckis buvo vėl pašauktas į karines pajėgas. Tuomet jis buvo 38–erių metų amžiaus, pasižymėjęs savo pilietine veikla, todėl buvo aišku, kad bręsta kažkas rimto. Žmonai jis pasakė, kad grįšias po dviejų savaičių. Vitoldas negalėjo žinoti, kad prieš tris dienas Maskvoje įvyko sandėris, kurio metu Europa buvo padalinta. Buvo nubrėžta linija, kuri tiesiogiai lietė šešias valstybes – ne tik Lietuvą ir Lenkiją, bet ir Latviją, Estija, Suomiją ir Rumuniją. Tvirtesnė bendra šių valstybių pozicija būtų galėjusi suteikti vilties išsigelbėti ir sukurti tvirtą koaliciją tarp Baltijos ir Juodosios jūrų. Deja, abi totalitarinės to meto valstybės savo tikslų siekdamos sėkmingai manipuliavo Lietuvos ir Lenkijos konlfiktu, trukdė bet kokioms suartėjimo galimybėms.

Vis dėlto, iškalbingas faktas, kad Lenkijai patyrus jungtinį Vokietijos ir SSRS smūgį, tačiau karinėms pajėgoms didvyriškai priešinantis, Lietuva į savo teritoriją priėmė apie 14 000 Lenkijos karių ir karininkų ir dar keliskart tiek civilių gyventojų. Lietuvos valstybės humaniška pozicija garantavo, kad jie galėjo išvengti 1940 m. pavasarį totalitarinės SSRS įvykdyto šiurpaus nusikaltimo – žudynių Katynėje.

Tuo tarpu mūsų straipsnio herojus šį laiką praleido kovodamas. Jis nusprendė nesitraukti iš tėvynės. Jau tuomet, tarnaudamas 41–oje pėstininkų divizijoje, jis buvo atsakingas, kad pamuštu liko ne vienas nenugalimu laikyto Vermachto tankas. Pileckis pasitraukė į pogrindį, o lapkričio 1 d. dviračiu pasiekė Varšuvą, kurioje ir dabar gausu atminimo ženklų šiam žmogui. Tuomet Vitoldas vylėsi, kad Londonas ir Paryžius aktyviau reaguos į įvykius ir bus galima surengti sukilimą, padėsiantį išsilaisvinti. Deja, šios viltys, taip gerai pažįstamos ir daugeliui jau po karo Lietuvos miškuose kovojusių partizanų, taip ir liko neišpildytos.

Tačiau herojais laikome tuos žmones, kurie kovoja kartais ir beviltiška laikomą kovą. Vitoldas suprato, kad svarbu kovoti prieš totalitarinius okupantų užmojus pavergti protą ir skaldyti visuomenę. Augęs krikščioniškoje ir patriotinėje dvasioje jis priešinosi matydamas „skaldyk ir valdyk“ taktiką – nepaisant to, kad okupantai vokiečiai demonstravo visišką pasidygėjimą lenkais kaip tauta, demonstravo savo neva „rasinę“ viršenybę, kartu jie ieškojo ir talkininkų lenkų pusėje, kurie galėtų užsimiršti, jog yra engiami, jei patys galės neapykantą nukreipti prieš žydus.

Deja, tai universalus dėsnis, kuriuo naudotasi buvo ir Lietuvoje. Vitoldas liūdėjo matydamas, kad pasitaiko tokių atvejų, net tarp kai kurių jo kovos draugų ir stengėsi su tuo kovoti. Jo nuomone, visi Lenkijos piliečiai turėjo susivienyti prieš bendrą grėsmę, o ne skaldytis tarpusavyje, nes priešas tuo greitai pasinaudos. Čia juntama Pileckiui labai svarbi krikščioniškųjų vertybių įtaka.

Analogiškų atvejų galima rasti ir Lietuvoje. Tais pačiais 1939–aisiais pasirodė buvusio užsienio reikalų ministro, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo, o kartu ir vyskupo Mečislovo Reinio knyga „Rasizmo problema“, kurioje griežtai kritikuotos iš Vokietijos Lietuvą pasiekiančios nacionalsocializmo idėjos. Beje, vyskupo Reinio likimas labai panašus į pačio Pileckio, todėl jis irgi galėtų būti laikomas vienu iš Europos herojų kovoje prieš totalitarizmą.

1940 m. – ypatingos kančios metai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota SSRS ir netrukus turėjo progą susipažinti su visais totalitarinės melo sistemos kūriniais – suklastotais balsavimais, istorijos perrašymu, galų gale fiziniu ryškiausių nepriklausomos Lietuvos veikėjų suėmimu. Lenkų karininkai iš sovietų užimtos Lenkijos dalies buvo žudomi Katynėje, o vokiečiai taip pat tęsė masinius inteligentijos naikinimus. Tam buvo sukurtos koncentracijos stovyklos.

Lietuvių inteligentijai taip pat gerai žinoma Štuhofo koncentracijos stovykla, kuri įkurta dar 1939 m., čia pirmiausiai naikinti Laisvojo Dancigo miesto lenkai, o vėliau, karui plečiantis, ji sulaukdavo vis daugiau aukų. Įspūdingus atsiminimus apie ją paliko Balys Sruoga ir Stasys Yla.

Tačiau dydžiu ir žudymo užmojais ją gerokai pranoko Aušvicas. Netoli senosios istorinės Lenkijos sostinės – Krokuvos įkurtas žudymų ir kankinimų kompleksas buvo sudarytas iš 40 skirtingų įstaigų. Jo veiklos pradžia – 1940 m. gegužė. Netrukus, šiurpios kalbos apie tai, kas ten vyksta, pasiekė ir Varšuvos rezistencinius sluoksnius. Visgi tai buvo tik gandai, kuriuos reikėjo patikrinti. Pileckis buvo tas žmogus, kuris ir nusprendė tai padaryti. Rugsėjo 19–ąją dieną, jis sąmoningai leidosi suimamas, kad patektų ten. Vitoldui rūpėjo išsiaiškinti – kiek yra kalinių, kuo jie kaltinami ir svarbiausia – jam, kaip kovos žmogui, buvo svarbu sukelti sukilimą, kuris parodytų okupantams, kad tikrai laisvas žmogus priešinasi neteisybei kaip tik galėdamas.

Tai, ką pamatė Pileckis Aušvice, buvo sunkiai suvokiama protu. Kalinys „Nr.4589“ buvo fiziškai ir psichologiškai labai stiprus, turbūt tik todėl jis galėjo tai aprašyti ir palikti ateities kartoms. Jo raporte yra nuolatiniai aprašymai apie kalinių mušimą guminėmis lazdomis ar net metaliniais strypais, ką jau kalbėti apie kasdienybę – talžymą kumščiais, spardymą kojomis ar kitokius sekinančius pasityčiojimus, pavyzdžiui, vertimą dirbti lietuje, o naktį miegoti tais pačiais šlapiais rūbais.

Žmones dažnai mušė už tai, kad buvo gydytojas, teisininkas ar šiaip išsilavinęs žmogus. Dažnos buvo pašaipos iš tikinčiųjų, o ypač – iš žydų. Tiek nacionalsocialistų, tiek komunistų lageriuose galiojo tas pats principas – dažnai į svarbias pozicijas darbų skirstymui iš kriminalinių nusikaltėlių buvo parenkami asmenys, kuriems sadizmas buvo įaugęs į kraują. Taip atsirasdavo vadinamieji „kapai“. Pastarieji labai veiksmingai engdavo, žemindavo, tyčiodavosi iš pasmerktųjų.

Pileckio raportuose aprašytas vienas iš žmogiškų prižiūrėtojų, kuris greitai buvo „sutvarkytas“ savo konkurento, vien todėl, kad rodė žmogiškumą kalinių atžvilgiu. Ypač aktyvūs buvo esesininkai, kuriems tyčiotis iš kalinių buvo vienas malonumas. „Kapas“ su bendrais jau Pileckio atvykimo proga išgirdęs, kad vienas atvežtųjų yra teisėjas, visų akyse negyvai uždaužė šį žmogų lazdomis, o tada išdidžiai pasakė „čia yra Aušvicas“.

Vienas žiauriausių kapų Aloizas Staleris (Pileckio raportuose – „kruvinasis Aloyzas“) buvo buvęs komunistas, kadaise kabinęs antinacinius lapelius Vokietijoje. Paradoksalu, ar ne, bet dabar jis uoliai darbavosi buvusių priešų gerovei ir išliedavo pyktį ant kitų kalinių. Tai vienas labiausiai nužmoginančių totalitarizmo simbolių – sugebėjimas vienus žmones supjudyti su kitais. Juk „kapai“ suprato, kad jei nebus pakankamai uolūs, stovyklų valdžia atims jų privilegijas ir grąžins juos į dar vakar jų skriaustų kalinių grupę. Net atlaidžiausias žmogus supranta, kad už tokias piktadarybes „kapų“ laukdavo atitinkamai žiauri mirtis.

Be abejo, tokių baisybių literatūroje esame matę dabar, esame skaitę ir ne vieno tautiečio atsiminimus iš sovietinio „GULAG‘o salyno“ tačiau tuomet pasaulis žinojo tik gandus. Viena pagrindinių Pileckio misijų ir buvo perduoti tą žinią, perduoti ją Vakarų sąjungininkams, nes sovietų gera valia jis, be abejo, netikėjo. Pileckis sugebėjo rasti būdų perduoti šias žinias į Varšuvą, ten likusiems jo kolegoms rezistentams. Tada ši žinia buvo perduota Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone. Tačiau britams pasirodė, kad viskas per daug nerealu, kad tokių dalykų, kurie yra aprašomi Pileckio raportuose tiesiog negali egzistuoti. Pileckio siūlyta idėja bombarduoti Aušvicą, leidžiant sukelti sukilimą ir masinį pabėgimą iš stovyklos, nesulaikė palaikymo.

Net niūriausioje situacijoje žmogui būdinga ieškoti išeities. Bet tik drąsiausiems ta išeitis būna kova. Bet tik tokius vadiname herojais. Pileckis buvo žmogus, įpratęs kovoti, todėl jį stebino, kad didžioji dalis kalinių palūžę laukia tolesnių kančių ir mirties. Iš pradžių jis stengėsi tik rodyti dvasinę stiprybę ir įkvėpti kitus, pavyzdžiui, po kiekvieno, galingo „kapo“ smūgio nukritęs ant žemės jis vis stodavosi, nors visi žinojo, kad laukia dar vienas smūgis ir buvo priimta griūti pačiam, net jei pavykdavo išsilaikyti ant kojų.

Jam teko iškentėti ir tradicinį „kapų“ pasimėgavimą – kai žmogaus sėdmenys buvo mušamos geležine kuoka. Daugeliui nuo to nepavykdavo visiškai pasveikti ir žmonės vaikščiodavo nuolat šlubčiodami. Vitoldas iškentė daug ir organizavo pasipriešinimą – nuolat buvo sabotuojamas darbas, ieškoma galimybių išgelbėti silpnesniuosius. Silpniausiam reikėjo padėti, o ne padaryti jį atpirkimo ožiu ir išlieti tulžį, ką stengėsi įteikti koncentracijos stovyklų administracija.

Nors niekada neprijautęs komunizmui, jis buvo pasibaisėjęs ir esesininkų elgesiu su sovietiniais karo belaisviais, kurie dažnai būdavo leidžiami į specialią pirtį, kur gerai įkaisdavo, o tada išleidžiami į žiemos sniegą nuogi, kur mirdavo siaubinga mirtimi palikti naktį ant sniego šaltyje, esesininkams kvatojant, kad „ir čia turime Sibirą“.

Prisižiūrėjęs pakankamai Pileckis ėmė ieškoti kitų drąsių žmonių, jis rado kitų Lenkijos kariuomenės karininkų, kurie norėjo priešintis terorui. Jiems jis pradėjo atskleisti savo tikrąją tapatybę (nes leidosi suimtas netikru Tomašo Serafinskio vardu) ir sulaukdavo keisčiausių reakcijų. Vienas likimo draugas tepasakė, kad Vitoldas, savo noru nukeliavęs į Aušvicą, yra „arba didžiausias kvailys, arba didžiausias didvyris“.

Nors ir plėsdamas savo rezistencinę organizaciją, įkvėpdamas viltį daugybei žmonių, Pileckis negalėjo nuolat priešintis prieš matomus žiaurumus – tai būtų palaidoję jo viltį teikti informaciją už stovyklos ribų. Vis dėlto, kai kurie dalykai sukeldavo šiurpą ir jam. Raporte įtaigiai aprašyti žiauriausi medicininiai eksperimentai su kaliniais, ypač žydais. Ypač didelį pažeminimą patirdavo ir moterys, prie kurių nuolat buvo priekabiaujama, jos dažnai buvo išrengiamos, o viešai jas skusdavo ir pašaipiai aptarinėdavo prižiūrėtojai vyrai.

Karo eigoje „senamadiškas“ smurtines egzekucijas daužant kastuvu, ar šokinėjant ant nebepasikeliančio žmogaus šonkaulių, keitė „modernesni“ metodai, kaip fenolio injekcija į širdį. Pileckis aprašo atvejį, kaip vienam žmogui buvo suleista per mažai fenolio, todėl jis apkvaitęs atsikėlė iš lavonų duobės ir priėjo prie Aušvico gydytojo prašydamas pabaigti savo darbą... Ką jau kalbėti apie cheminius ir radiacinius eksperimentus su vyrų ir moterų lytiniais organais, ypač dažnai per prievartą atliktais žydams, kuriais Aušvico administracija siekė sužinoti, ar galima masiškai sterilizuoti jų tikėjimu „žemesnės rasės“ žmones.

Ne tik žiaurūs kankinimai, kurie skamba šiurpiai, bet ir „mirties biurokratija“ – nuoseklus, metodiškas, bet tuo taip pat baisus masinis naikinimas Aušvice, kuriame nužudyta daugiau nei milijonas žmonių, daugiausiai žydų tautybės, buvo Pileckio akiratyje. Būtent šią žinią, jis siekė paskleisti kuo plačiau.

Tačiau žinia sunkiai skynėsi kelią ne vien todėl, kad aprašomi faktai atrodė kaip niūrios fantazijos. Londone ir Vašingtone kilo diskusijos, kaip pateikti šiuos faktus visuomenei, bijota, kad Hitleris išnaudos juos savo naudai. Net 1943 m. britų karinės pajėgos nedrįso suduoti tokio smūgio Aušvico apylinkėmis, nes netikėta to kariniu naudingumu.

Sunku net įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis Pileckis, į tai dėjęs daugybę vilčių. Juk būtent galimas bombardavimas būtų suteikęs galimybę padaryti masinį sukilimą stovykloje iš kurios būtų pasprukę daugybė sunkiai mirčiai pasmerktų žmonių... Vis dėlto, Vakarų šalių spaudoje atsirado vis daugiau teiginių, kad Europos žydai yra masiškai naikinami ir tai Vokietijos nacionalsocialistai sąmoningai daro okupuotoje Lenkijoje. Pileckis suprato, kad toliau privalo veikti pats, nes esesininkai pradėjo žudyti vis daugiau ir daugiau jo suburtos organizacijos narių. Tuomet jis padarė dar vieną beveik neįmanomą dalyką – pateko tarp labai retų žmonių, kurie sugebėjo pabėgti iš Aušvico koncentracijos stovyklos. Holivudo filmo vertame pabėgime jis buvo ir apšaudytas ir net kliudytas kulkos, tačiau nuo sunkumų užgrūdintam jo kūnui pavyko išvengti rimtų sužeidimų.

1943 m. rugpjūčio 25 d. jis vėl grįžta į Varšuvą. Mieste vis dar didžiulis okupantų teroras, tačiau jau aktyviai veikia pasipriešinimas, kuris susiorganizavęs į vientisą karinę jėgą „Armia Krajowa“. Pileckis vylėsi, kad AK gali suduoti kovinį smūgį ir padėti išvaduoti Aušvicą. Deja, šio sumanymo nepavyko įgyvendinti. Pileckis Varšuvoje bendravo su žydų gelbėtojais ir net garantavo jų apsaugą nuo galimų šantažuotojų. Padėčiai fronte sparčiai keičiantis, Pileckis įsijungė į Varšuvos sukilimą, aktyviai jame kovojo. Sukilimo tikslas buvo strateginis – išvyti Vokietijos pajėgas, prieš įžengiant SSRS.

Vėlgi, tam tikri panašumai į Lietuvoje 1941 m. birželį įvykusį sukilimą, kuris siekė išvyti SSRS pajėgas, prieš įžengiant Vokietijos. Abiem atvejais, kovota prieš abiejų totalitarinių valstybių kontrolę, siekta nepriklausomos valstybės, tačiau abiem atvejais nesėkmingai.

Varšuviečių kovotojų atvejis buvo kitoks, dar ir todėl, kad kitoje Vyslos pusėje stovėję Raudonosios armijos daliniai kantriai laukė, kol vokiečiai žiauriai slopindami sukilimą išseks ir bus lengviau nugalėti. O tada Raudonoji armija nesunkiai nugalėjo vokiečių likučius ir skambiai pasiskelbė „išvadavusi“ Lenkijos sostinę. Tiesa, sostinė jau nepriminė miesto – šovinistinis Vokietijos nacionalsocialistų užsidegimas čia atsiskleidė liūdniausiomis spalvomis – sunaikinta 85 procentai miesto pastatų, nužudyta ir žuvo 200 000 civilių, o likę priversti išsikelti iš miesto. Iš milijoninio miesto liko tik 13 000 gyventojų. Heinrichas Himleris piktdžiugiškai pasakė, kad net jei ir karas bus pralaimėtas, svarbu, kad slaviška Varšuva būtų amžiams nutrinta nuo žemės paviršiaus. Esesininkų vadovybės diskusijoje buvo net planų vietoj miesto įrengti ežerą...

Pralaimėjus sukilimui Pileckis, kaip vienas jo vadų, vėl pateko į okupantų nelaisvę, bet jam šypsojosi sėkmė ir jis išgyveno, kol 1945 m. balandžio 28 d. buvo išvaduotas JAV karinių pajėgų. Atsidūręs Italijoje jis prisistatė Lenkijos karinėms pajėgoms iš ten vadovavusiam emigracinės vyriausybės atstovui generolui Vladislovui Andersui, kuris, beje, vaikystėje daug laiko leido pas savo senelius Tauragėje. Andersas nepritarė komunizmo įsigalėjimui Lenkijoje ir šalies patekimui į SSRS kontrolę, todėl išsiuntė Pileckį, kad šis išsiaiškintų, kokia ten tikroji padėtis.

Prisiminkime, kad lietuvių partizanai, pavyzdžiui, legendinis Juozas Lukša, taip pat kirto geležinę uždangą ir keliavo į neišvengiamą mirtį. Pileckio pasirinkimas panašus. Tiesa, Lenkija buvo per daug išsekusi nuo karo su nacionalsocialistine Vokietija ir nebepajėgi priešintis kitam totalitariniam monstrui – komunistinei SSRS. Pileckis teturėjo rinkti informaciją ir instruktuoti tebekovajančius, kad šie ieškotų legalių kovos būdų.

Deja, komunistinės Lenkijos saugumo tarnybos buvo greitesnės ir jis buvo suimtas. Kalėjime Pileckis turėjo daug galimybių apmąstyti, kuo skiriasi abu okupantai, abi totalitarinės sistemos. Jis matė, kad komunistai stengėsi pabrėžti esą išvaduotojai, leido tautinius Lenkijos simbolius, net atstatinėjo vokiečių sugriautas bažnyčias... Tačiau jų teroras buvo daug subtilesnis, o pats Pileckis, neabejotinai antifašistinio nusistatymo žmogus, tai įrodęs savo darbais, buvo paskelbtas „fašistu“ pagal komunistinės ideologijos principą – „kas ne su mumis, tas prieš mus“.

Jis matė, kad Aušvice priešas buvo aiškus, degantis neapykanta, nebandantis nieko apgauti. Ten jis jautėsi turintis likimo draugus, su kuriais gali bandyti kovoti. Komunistinės Lenkijos kalėjime Pileckis buvo laikomas vienas ir žiauriai kankinamas, visai kaip vienas pagrindinių Lietuvos partizaninio pasipriešinimo vadų Adolfas Ramanauskas. Iš jo buvo siekiama atimti viltį. Panašiai buvo stengtasi atimti viltį iš kito Lietuvos pasipriešinimo vado – Jono Žemaičio, kurio svarba, kaip ir Pileckio, pasiekė net svarbiausius komunistų lyderius Kremliuje.

Pileckis, iškankintas nevilties ir smurto paskutinio pasimatymo metu, net pasakė, kad Aušvicas tebuvęs tik žaidimas palyginti su tuo, ką tenka iškęsti dabar...

Pagal nurodymus iš Maskvos Pileckio teismas buvo parodomasis – jis net filmuotas ir transliuotas per radiją. Daugybė buvusių Aušvico kalinių, tarp jų ir komunistai, kreipėsi į vadovybę prašydami atšaukti mirties nuosprendį. Be abejo, tam nebuvo vilčių, nes toks noras atėjo iš pat Maskvos. Pileckiui mušimo metu buvo sulaužyti abu raktikauliai, tad jis nebegalėjo pakelti rankų, buvo nuleidęs galvą. Tačiau liko stiprus sieloje ir neigė išgalvotus kaltinimus, gadindamas komunistinį melo spektaklį.

1948 m. gegužės 25 d. jam buvo įvykdytas mirties nuosprendis. Keturiasdešimt metų jo vaikai ir giminaičiai girdėjo apie Vitoldą kaip „liaudies priešą“, tai, ką suprasti gali ir daugybė žmonių Lietuvoje, turėjusių kovotoją šeimoje... Tik Lenkijai atgavus nepriklausomybę, atsikračius primesto komunistinio režimo, atsirado galimybė pažinti šį žmogų, supažindinti su juo ir visą Europą.

Būtent todėl džiugu, kad Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuri skelbia, kad gegužės 25–oji būtų laikoma „Tarptautine herojų, kovojusių prieš totalitarizmą diena“. Tai svarbi diena, Lenkijai, Lietuvai ir kitoms šalims, kurios nukentėjo nuo abiejų didžiųjų totalitarinių režimų – nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės SSRS. Pileckio atminimas simbolizuoja ir kitus herojus.

Panašus likimas buvo ir šiame straipsnyje jau minėto Mečislovo Reinio. Nors anksti kalbėjo apie rasistinių ir šovinistinių idėjų grėsmę, jau tapęs arkivyskupu Reinys buvo suimtas sovietų 1947 m., ir po šešerių metų mirė išsekęs kalėjime.

Prieš totalitarizmą siekė kovoti ir mano vardinti Lietuvos partizanų vadai, kuriems rūpėjo, kad jų kariai nešiotų uniformą, nesuvedinėtų asmeninių sąskaitų, ieškotų galimybės atkurti demokratinę Lietuvą ir sugrąžintų ją į Europos tautų būrį, kuriame ji sėkmingai vystėsi tarpukariu.

Taigi, prieš totalitarizmą kovojusių herojų atmintis vienija mūsų tautas ir ragina būti budriems, saugoti visoje Europoje ir už jos ribų trapią taiką, demokratines, krikščioniškas ir humanistines vertybes, kurių simboliu tapęs ir Vitoldas Pileckis, kuris ne tik jomis tikėjo, bet ir už jas kovojo, už tai sumokėdamas didžiausią kainą.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.