Europa vis geriau įsisąmonina katastrofiškas nesaugių atominių elektrinių pamokas. Europa ir ypač Vokietija vis tvirčiau žengia žalios politikos keliu, vis geriau supranta autokratinių šalių, agresyvią politiką Europos Sąjungos kaimynystėje (ir jos pačios viduje) bandant išlaikyti šių autokratijų įtaką Europos demokratijoms.
Vokietijos sprendimas pritaikyti ES teisę Gazprom statomam NordStream 2 apsunkins Kremliaus planus toliau vystyti šį projektą. Vokietijos žalieji teigia, kad Vokietija ir visa ES privalo solidarizuotis su Lenkija ir Ukraina dėl NordStream 2, o dėl Astravo AE – su Lietuva.
Vokietija pati pradėjo uždaryti senus, galimai ekonomiškai nebenaudingus, nesaugius atominių elektrinių reaktorius, teigia, kad tai nesuderinama su Europos žaliuoju kursu, tačiau kol kas formaliai neparėmė Lietuvos dėl Astravo AE uždarymo, nes savo šalies viduje taikomų principų dar nesiekia pritaikyti kaimyninėms šalims, dėl ko mes turėtume Vokietiją įtikinti.
Baltarusijoje statoma Astravo atominė elektrinė (toliau Astravo AE) toliau sėkmingai ruošiama paleidimui. Rusiško kapitalo valdomas ir Kremliaus prižiūrimas projekto rangovas „Rosatom“ bei Baltarusijos valdžia, pasitelkusi net Kinijos pagalbą, ignoruoja Lietuvos reikalavimus ir visos Europos sau taikomus žaliosios politikos principus. Ar žalioji ES politika turi ir gali būti pritaikoma mūsų kaimynystėje? Ar Vokietijos žaliųjų pozicija dėl Astravo gali tapti oficialia Vokietijos politika? Ar galime tikėtis, kad Berlynas mus paremtų mūsų ginče su Ryga dėl elektros nepirkimo iš Astravo AE ir padėti Lietuvai įtikinti visą ES mus paremti ir sustabdyti Astrave statomą monstrą.
Šį bei kitus su šia tema susijusius klausimus praėjusią savaitę aptarėme „Sąjūdžio prieš Astravo AE“ ir Lietuvos – Vokietijos organizuotoje bendroje diskusijoje LRT.lt portale „Atominė energetika Europoje: ar Vokietijos patirtis pritaikoma Baltarusijai? su Vokietijos žaliųjų lyderiu Europos Parlamente Sergey Lagodinsky bei Frankurter Allgemeine Zeitung (FAZ) užsienio politikos redaktoriumi Reinhard Veser.
Diskusijoje atkreipėme mūsų bendražygių Vokietijoje dėmesį, kad elektrinė statoma šalyje, kuri yra autoritarinė ir kurios prezidentą Aliaksandrą Lukašenką galima drąsiai vadinti diktatoriumi, valdantį Baltarusiją jau 25–rius metus, o šiais metais pasiruošusiam „save perrinkti“ dar vienai kadencijai.
Baltarusijos valstybė tapo kone puikiausiu sovietinio palikimo pavyzdžiu, kai valdžia nebijodama pasekmių viešai meluoja savo piliečiams, kaimyninėms šalims, slepia tikrąją informaciją, kaip tai sėkmingai darė ir daro COVID–19 viruso epidemijos metu. Dezinformacijos lauku apdengta tapo ir Astravo AE, apie kurios tikrąją situaciją galima sužinoti tik iš Baltarusijos disidentų. A. Lukašenkos režimui puikiai talkina ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kurio valdomas „Rosatom“ statydamas elektrinę stabdo Lietuvos pastangas susinchronizuoti savo tinklus su Vakarų valstybėmis.
Paminėjome ir Lietuvos kreipimąsi į Europos valstybes prisidėti prie elektros pirkimo blokavimo iš Astravo AE bei pradėti svarstyti galimas sankcijas (taip pat ir Vašingtone) Astravo statytojams, operatoriui, prekiautojams šios atominės elektra. Pabrėžėme, kad veikti ES lygiu reikia greitai su viltimi, kad taip galime sustabdyti šios atominės tolimesnę plėtrą.
Atkreipėme dėmesį, kad Lietuvai būtų nepriimtina, jeigu būsimame ES Rytų partnerystės susitikime š.m. birželio 18 d, atnaujintų santykius su Baltarusija, neatsižvelgiant į Lietuvos poziciją dėl Astravo uždarymo bei elektros energijos iš šios atominės blokavimo. Priminėme Vokietijos atstovams, kad Baltarusijos opozicionieriai, kurie kovoja už demokratines vertybes, jaučiasi užmiršti, matydami, kaip Europa toleruoja Lukašenkos režimą, neparemia jų ir Lietuvos kovos prieš antrąjį Černobylį Astrave, nors daugiau nei milijonas baltarusių nukentėjo nuo Černobylio avarijos, nekalbant apie poveikį visai Europai, o Astravas yra du kartus arčiau Berlyno nei Černobylis.
Sergey Lagodinsky, Europos Parlamento nario, atstovaujančio „Green/European Free Alliance“ nuomone, Astravo AE klausimą reikėtų išskirti į du svarbius kriterijus – aplinkosaugą ir geopolitiką. Europarlamentaras yra įsitikinęs, kad Vokietija supranta, kad Baltarusijoje statomos Astravo AE klausimas nėra tik aplinkosauginis – jis visų pirma yra geopolitinis.
Europiečiai, žaisdami savo žaidimą su Maskva, stengdamiesi jos neerzinti, užmiršta pamatines žmogaus teises, taip pat ir Baltarusijoje. Todėl galima suprasti, kodėl jautri tema, tokia kokia yra Astravo AE, vis dar neranda vietos Europos Sąjungos darbotvarkėje.
Tiesa, tokiu Europos požiūriu Sergey Lagodinsky piktinasi ir iškelia retorinį klausimą, kodėl vokiečiai savo valstybėje atsisako nesaugios, atominių elektrinių gaminamos, elektros, tačiau užmerkia akis, matydami, kaip Baltarusijoje sėkmingai statoma pavojinga elektrinė, kuri kėsinasi į visos Europos regiono saugumą.
„Visi juk atsimena Černobylio katastrofą“ – pabrėžia žaliųjų atstovas Europarlamente. S. Lagodinsky viliasi, kad toks europiečių, o ypatingai vokiečių, požiūris gali pasikeisti per artėjantį Vokietijos pirmininkavimą Europos Sąjungos Taryboje. Tikimąsi, kad Berlynas padės Lietuvai susitarti su tokiomis šalimis kaip Latvija, Estija, siekiant pritraukti jas stengiantis kurti tvirtesnę sąjungą dėl saugesnės ir ekologiškesnės Baltarusijos. „Viskas juk daroma dėl bendro regiono intereso“, kuris turėtų rūpėti Berlynui, pabrėžė Sergey Lagodinsky.
Anot Reinhard Veser, Vokietijos dienraščio „FAZ“ užsienio politikos redaktoriaus, Vokietija turėtų sukurti strateginę ilgalaikę sąjungą su Lietuva ir kitomis Šiaurės, Baltijos, Vidurio Europos šalimis, siekiančiomis ambicingesnės Rytų partnerystės darbotvarkės, tačiau šiuo metu Vokietija, kaip ir visa Europa, visą savo dėmesį koncentruoja į kovą su COVID–19 viruso epidemija, vidaus politiką, atidedant užsienio politikos planus ateičiai.
Kalbėdamas apie Europos Sąjungos rytų politiką Reinhard Veser taip pat apgailestavo, kad Europa, deja, dažnai pamiršta žmogaus teisių, demokratijos aspektus. Panašiai atsitiko 2012 m. Ukrainos valstybei siekiant tapti Europos Sąjungos nare. ES svarstė, ar galima pasirašyti susitarimą su Ukraina, kurios tuometinis prezidentas buvo Viktoras Janukovičius, nepaisant pažeidžiamų Žmogaus teisių, korupcijos, galimai klastojamų rinkimų ir t.t. Tuo metu ES nusprendė, kad Ukraina vis tiek verta narystės, nepaisant principinių nuostatų, nors istorija parodė, kad su tokiais lyderiais sąjungos neįmanoma sukurti. Tai reikėtų atsiminti prieš ištiesiant ranką Lukašenkai.
Vokietijos žurnalistas įsitikinęs, kad Baltarusijos valstybė žino, kad taps supančiota Rusijos paskolų, skirtų statyti Astravo AE ir ši atominė tik sumažins Baltarusijos nepriklausomybę. Europos Sąjunga privalo mąstyti, kaip atitraukti Baltarusijos dėmesį nuo Rusijos bei patraukti jį link savęs. Būtina pradėti dialogą, nepažeidžiant pamatinių žmogaus teisių nuostatų bei tradicinių principų, kaip tai atsitiko 2012 m. su Ukraina.
Vidmantas Janulevičius, Lietuvos pramoninkų konfederacijos viceprezidentas, BOD grupės kūrėjas ir vadovas, Lietuvos – Vokietijos forumo valdybos narys Astravo AE dilemos kontekste priminė Vokietijos atstovams ir Kinijos veiksnį.
V. Janulevičius teigė, kad dauguma pastebi „Rosatom“ 10 milijardų dolerių paskolą Astravo statyboms, tačiau niekas garsiai neužsimena apie 5 milijardų paskolą iš Kinijos. Už tokius milžiniškus pinigus visa Baltarusija galėtų apsirūpinti saugia žalia energija. Bet visgi, kodėl Kinija skiria tokią milžinišką sumą pinigų Astravo AE statybai? V. Janulevičius įsitikinęs, kad Kinija planuoja prie pat Europos Sąjungos sienos pradėti statyti galingus savo pramoninius parkus.
Baltarusija tampa puikia strategine vieta, iš kurios Kinijos prekės galėtų tiesiogiai keliauti į Lietuvą, Latviją, Lenkiją – tiesiogiai į ES rinką. Kaip jie statys šias dideles gamyklas be elektros? Atsakymas – Astravo AE. Tai geriausia ir lengviausia galimybė Kinijos pramoninkams įsitvirtinti prie pat Europos.
Lietuvos pramoninkų konfederacijos viceprezidento nuomone, tai puikiai koordinuotas Kinijos veiksmų planas. V. Janulevičius skatina pradėti atidžiau stebėti, kas vyksta už Europos Sąjungos sienos. Pirmiausia, pilnas Astravo AE paveikslas yra didžiulė grėsmė ne tik Lietuvos valstybei, bet ir visai Europai. Todėl dabar būtina kalbėti apie galimas problemas, siekiant užbėgti galimiems įvykiams už akių, kol nuo galimos Astravo AE tragedijos nenukentėjo nei vienas žmogus.
Kitas svarbus aspektas yra ekonominis. V. Janulevičiaus įsitikinimu, reikia pradėti puoselėti žaliąją energiją Europoje. Jeigu Europa išgaus daugiau žalios ir saugios ekologijai energijos, jos reikės ir mažiau importuotis iš Rytų, tada galėsime atsispirti ir šiam jungtiniam Kinijos–Rusijos veikimui Astrave.
Paulius Serapinas, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos programų koordinatorius teigė, kad siekiant, jog Europa palaipsniui pereitų prie švaresnės ir saugesnės energijos šaltinių bei taip sumažėtų tarša ir pagerėtų aplinkos apsaugos standartai, privalome stiprinti bendradarbiavimą ir tarp Lietuvos bei Vokietijos. Svarbu atminti, kad Astravo AE yra statoma Europoje – nesvarbu, ar gyvename Lisabonoje, Berlyne, Atėnuose ar Vilniuje.
P. Serapino manymu, kad Astravo AE klausimas būtų kuo greičiau įtrauktas į Europos šalių darbotvarkes, svarbu informuoti apie tai Europos šalių visuomenes. Europoje yra daugybė stiprių NVO, aplinkosaugos organizacijų, judėjimų, kuriuose veikia daugybė jaunimo, todėl būtina juos įtraukti į sprendimų priėmimo procesus ne tik regioniniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Vokietija, turinti didžiulę patirtį, privalo šiuo klausimu dirbti kartu su lietuviais.
Jaunosios kartos atstovas įsitikinęs, kad įtraukiant daugiau žmonių būtina pasirašyti Sąjūdžio prieš Astravo AE inicijuotą peticiją ir skleisti visiems mintį, kad prie pat Vilniaus statoma Astravo AE negali būti saugi. „Manau, kad Berlynas, kaip įtakinga Europos valstybė, turi rodyti pavyzdį mažesnėms šalims“, tvirtina P. Serapinas.
Tikėdamas, kad ši diskusija atvers daugiau durų ir langų, tiek Vokietijai, tiek Lietuvai, P. Serapinas viliasi, kad Lietuvos jaunimas užmegs ryšį su Vokietijos jaunimo organizacijomis. Šiuo metu Lietuva turi užmezgusi tvirtus ryšius su Šiaurės ir Baltijos šalių jaunimo organizacijomis. Kiekviena iš šių organizacijų orientuojasi į darnaus vystymosi tikslus ir darbotvarkę iki 2030 metų. Šis tvirtas blokas dirba kartu ir įgyvendina daug jaunimo vadovaujamos veiklos. Lietuva tikrai daug ką nori pasakyti apie Astravo AE ir bendradarbiaudama su Europa įveikti šią problemą.
Apibendrinant diskusiją abu Vokietijos atstovai pritarė išsakytai minčiai, kad privalu toliau skleisti žinią apie Astravo AE grėsmę Vokietijoje ir visoje Europoje, toliau organizuoti tokius debatus su Lietuvos atstovais. Dauguma vokiečių pasisako prieš atominėse elektrinėse išgaunamą elektrą, tačiau, bent jau kol kas Vokietijoje apie Astrave statomos elektrinės grėsmę plačiai nėra žinoma, o kol ši žinia nepasieks platesnės Vokietijos visuomenės dalies, Vokietijos politikai ją toliau ignoruos.
Europa vis labiau paremia Lenkiją ir Ukrainą dėl NordStream 2, todėl turi paremti ir Lietuvą dėl Astravo, solidarizuotis su jos prašymu nepirkti elektros iš šios nesaugios atominės. Apie Astravo AE buvo kalbama tik keliuose laikraščių straipsniuose, todėl dienraštis FAZ toliau stengsis apie šią akivaizdžią grėsmę Lietuvai ir Europai kuo aktyviau informuoti, primenant ir Černobylio tragediją, atkreipiant dėmesį į tai, kad autokratiniu Lukašenkos režimu negalima pasitikėti.
Būtina atkreipti oficialaus Berlyno dėmesį ne tik į Rusijos, bet ir Kinijos faktorių Astrave, šių šalių geopolitinę strategiją, kas turėtų būti svarbu Vokietijai ir Europos Sąjungai. Sutarėme tęsti diskusijas dėl Astravo su Vokietija tiek virtualioje erdvėje, tiek fiziškai Berlyne, kai tik galėsime jas surengti po COVID–19 pandemijos. Todėl privalome susitelkti drauge ir toliau kovoti prieš Astravo AE, tai galima padaryti pasirašant „Sąjūdžio prieš Astravo AE“ peticiją. Juk mes turime šią teisę ir galimybę kurti saugią valstybę ir telkti aplink mus sąjungininkus, kurie galėtų mus palaikyti Europoje.
