Naujienų srautas

Pozicija2020.05.25 17:01

Egidijus Vareikis. ES geopolitika, arba kodėl mums Ukrainos europinė integracija net svarbesnė nei ukrainiečiams

Visai ne apie virusą. Apie geopolitiką, kuri yra politiškai nekorektiškas mokslas, tad šias pastabas naudokite ir skleiskite pagal savo drąsos ir atsakomybės galimybes. Dabartinė Europos Komisija, pradėdama savo darbą sakėsi, kad bus geopolitinė. Ar tokia tapo, ar tebėra tik prekybos komisija?

Kritikuojame Europos Sąjungos Rytų kaimynystės politiką. Teisingai darome, nes geopolitinio žvilgsnio jau išties trūksta...

Kažkada sakėme, kad be mūsų – be Lietuvos – Europos integracija yra nebaigtas projektas. Nenorėjome, kad kokia nors istorijos pabaiga pasibaigtų be mūsų. Panašu, kad dauguma atsakingų už geopolitikos įgyvendinimą tuo patikėjo, ir mes tapome NATO bei ES dalimi. Dabar jau teisingoje pusėje, dabar saugiau, patogiau, net ir labai smagu, juk esame turtingųjų ir saugiųjų grupėje.

Tačiau istorija nesibaigė ir po mūsų „įstojimo“. Ir šiandien Europa yra akivaizdžiai nebaigtas geopolitinis projektas. Tai kelia nesaugumo, netikrumo jausmą, trukdo užtikrinti saugų kontinento gyvenimą.

Klausimai su atsakymais ir be jų

Geopolitikos tikslas yra nupiešti tokį žemėlapį, kuriame šalis arba regionas jaustųsi saugus, kuriame sienos būtų nubrėžtos logiškai ir teisingai, ir, svarbiausia, nubrėžtos taip, kad nesinorėtų jų keisti. Jei jau esame europiečia, tai pagrindinių geopolitinių klausimų sprendimas mums – saugumo didinimas – Europos integracijos naudai, sprendžiant svarbius istorinės geopolitikos klausimus.

Europos integracija keletą jų išsprendė, kitus spręsti bando arba spręsti turėtų.

Vokietijos klausimas. Vokietijos geopolitinė problema Europai buvo ta, kad Vokietija būdavo arba pernelyg susiskaldžiusi, chaotiška ir sunkia kontroliuojama, arba pernelyg didelė, pernelyg stipri ir nebesugebanti susitvarkyti su savo ambicijom. Tokia Vokietija kėlė grėsmę kaimynams ir visam kontinentui. Europos integracija išsprendė klausimą taip, kad Vokietija tapo didelė, bet tuo pat metu ir savo kaimynių ekonominė ir politinė dalininkė, tad jai buvo savotiškai atimtas noras elgtis „blogai“.

Vidurio Europos klausimas. Po Antrojo Pasaulinio karo SSSR nesudarė jokios garbingos taikos su Vidurio Europa, tiesiog ją nukariavo. Suprantama, kad primesta „socializmo“ statyba buvo šių šalių atskyrimas nuo to, ką jos vadino Europa. Todėl geopolitinis virsmas – šalių juostos nuo Estijos iki Slovėnijos „perkėlimas“ į Europą ir buvo jų likimo sprendimas.

Tačiau tai ne geopolitikos pabaiga. Geopolitinė problema, kurią Euroatlantinė integracija sprendžia šiuo metu – Balkanai. Tai buvusios Osmanų imperijos europinis palikimas, palikimas, kuris be integracinio sprendimo stumia tautas į tarpusavio vaidus, kuris tebegundo tokias šalis, kaip Rusija, ar islamiškasis ekstremizmas, ieškoti naujos geopolitinės laimės. Iki balkaniškosios integracijos ES buvo didele dalimi Vakarų krikščionybės paveldo produktas, su Balkanais ji tampa vis labiau „rytėjanti“ (ypač turint galvoje, kad Bulgarija, Graikija, Kipras, Rumunija jau yra ES).

Kas dar toliau?

Be abejo, tai Rusijos klausimas, klausimas, kur yra Europos riba Rytuose, ir Turkijos klausimas – kur yra Europos riba pietryčiuose.

Tai dar ne viskas – yra Šiaurės Afrikos klausimas, JAV klausimas, anglosaksiškas ir iberiškas transatlantinis ryšys ir t.t. – tačiau jie nėra susiję su Rytų partneryste. Apie juos tebūnie kiti tekstai.

Rusijos klausimas

Kodėl Rusija yra problema?

Esminis Rusijos bruožas yra tas, kad Rusija tebemano, jog tarptautinė politika vykdoma tik iš jėgos ir ekonominių interesų pozicijos. Europa seniai žino, kad Marxas klydo, nepaisant jo teorijos patrauklumo ir logikos, Rusija vis dar mano, kad Marxas ar koks Leninas buvo teisūs. Putinas jau įrodė, kad kalbas apie Rusijos demokratiją reikia baigti. Putino Rusija gal ir negrįš į SSSR sienas, tačiau į draugiškos Europai šalies pavidalą taip pat. Atrodo, kad vienintelė Rusijos forma, su kuria buvo galima normaliai susikalbėti, vadinosi... Maskvos kunigaikštytė.

Zbigniew Brzezinski teigė, kad Rusija elgiasi „chuliganiškai“ nes jaučiasi geopolitiškai amžina ir nesunaikinama. Niekas juk šiandien neturi pretenzijų į Maskvą ar Smolenską, ko nepasakysi apie Varšuvą ar Vilnių. Norint, kad Rusija elgtųsi kaip Europos valstybė, Rusijai reikia sukurti geopolitinę alternatyvą. Tai galėtų būti kokia nors stipri Ukraina arba Euroatlantinė integracija kuo arčiau Maskvos.

JAV geopolitikos guru George Friedman pateikė žemėlapį, kur turi būti riba tarp Europos ir Rusijos: Europa yra saugi nuo Rusijos tuomet, kai Rusija yra už vadinamojo Europos pusiasalio (žemėlapį galima pamatyti čia).

Faktiškai tai yra buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos riba. Šiandien mes de facto esame integravę į Europą Abiejų Tautų Respubliką, kokią ji buvo po antro padalijimo, o reikėtų integruoti, kokia ji buvo prieš pirmąjį.

Beje, Rusija labai panašiai atrodė 18 amžiaus pradžioje. Pasak Norman Davies, tai buvo normali Rusijos būsena, ji nekėlė Europai rimtesnių saugumo problemų ir neturėjo savo identiteto problemų. Jos atsirado, kai Rusija ėmė mėginti eiti į Europą.

Šiandien formaliai Rusija yra labai panaši į Maskvos kunigaikštystę, realiai tokia savęs nepripažįsta ir pretenduoja susigrąžinti „artimąjį užsienį“. Mes turime (pasak to paties Brzezinskio) leisti ir švelniai padėti jai grįžti į kunigaikštystės būvį. Rusija deklaruoja esanti Trečioji Roma, bet mus reikia veikti, kad ji tokia nebūtų ir nesuteikti teisės atstovauti visiems Rytų slavams.

Turkijos (ir Rusijos pietų) klausimas

Istoriškai Rusijos etninės žemes nuo Kaukazo skyrė natūrali stepių zona, Kaukazą Rusija užkariavo tik 19 amžiuje, užkariavo savotiškai atimdama jį iš islamo pasaulio, kuris savo ruožtu anksčiau islamizavo Bizantijos imperiją (žemėlapį galima pamatyti čia).

Kaip rodo istorija, įveikti tą stepių ruožą Rusijai nebuvo lengva, tad jos istoriniai bandymai pasiekti „pietų jūras“ iš esmės baigėsi ties Krymu. Net Bosforo paimti nepavyko.

Šiame kontekste būtina prisiminti, kad Europos geopolitinis interesas buvo Rusijos ir Osmanų europinių ambicijų stabdymas. 18 amžiaus pradžios Rusijos caro Petro projektas – „langas į Europą“ baigėsi tuo, kad Rusijos savo kelyje nugalėjo dvi šalis – Švediją ir Lietuvą, – ir įstrigo ties Baltijos jūra. Osmanams sekėsi gal kiek sėkmingiau – atėjo iki Vienos, tačiau ir jie nei patys tapo Europa, nei davė jai patrauklias civilizacines idėjas.

Jeigu mūsų siekiamybė yra Rusiją padaryti Maskvos kunigaikštyste, tai siekiamybė Turkijos atžvilgiu yra ją europietiškai de–osmanizuoti (tai daroma per Balkanų integraciją) ir toliau ją europeinti – saugoti nuo islamizacijos ir siekti, kad ji grįžtų į Bizantijos valstybės pavidalą. Pietų Kaukazo šalių Euroatlantinė integracija tam tikrai pozityviai pasitarnautų. Jos turi būti Europos dalimi, bet ne vasalinės Rusijos ar Turkijos dalys.

Maskva kaip Trečioji Roma nepageidautina. Stambulas (Konstantinopolis) kaip Antroji Roma kur kas geriau nei Stambulas kaip Antroji Meka.

O galiausiai, juk reikia, kad žmonės gyventų ne geopolitinėse problemose, o jų sprendiniuose.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą