Pozicija

2020.05.20 12:58

Paulė Kuzmickienė. Pandemijos pamokos emocinei sveikatai

Paulė Kuzmickienė, Seimo TS–LKD frakcijos narė, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė2020.05.20 12:58

Mes visi turime emocijas ir jas kaip niekad pajutome būtent šiuo laikotarpiu. Esame pandemijos, sveikatos sistemos ir ekonomikos problemų dramatiškoje akivaizdoje, ir visa tai daro stiprų poveikį žmogaus emocinei savijautai.

Kaip atrodo du mėnesius karantine gyvenančios visuomenės paveikslas?

Tragiškai. Šią situaciją puikiai iliustruoja skaičiai.

Policija fiksuoja, kad kone dvigubai padaugėjo nužudymų. Lyginant tą patį laikotarpį su 2019 metais, nužudymų skaičius išaugo 122 procentais. Policijos turimais duomenimis, visiems nužudymams įtaką darė smurto artimoje aplinkoje pasekmės.

Taip pat neseniai atlikta moksleivių ir jų tėvų apklausa rodo, kad šios karantino sąlygos nėra palankios šeimos gerbūviui – šeimoje psichologinius sunkumus patiria ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Apklausos rezultatai rodo, kad 70 procentų apklaustų tėvų patiria stresą bandydami suderinti darbą ir vaikų mokymą namuose.

Kaip vienas puikus keturių atžalų tėtis pastebėjo, kad nuo karantino pradžios šeimas užgulė beveik trijų ministerijų darbas: pasirūpinti finansais, sveikata ir švietimu. Apklausos rezultatai taip par rodo, kad net 42 procentai iš apklaustų mokinių teigia jaučiantys vienatvę.

O kaip jaučiasi vyresnio amžiaus žmonės ar tie, kurie neturi galimybių įsitraukti į šiuo metu nuotoliniu būdu vykstantį gyvenimą ar šeimos, kuriose yra priklausomybę kenčiantysis? Kaip tokioje šeimoje jaučiasi vaikas, kuris ten pat turi jungtis į pamokas? Kaip jaučiasi tie, kurie gyvena globos ir slaugos namuose? Kai kurie jų uždari dar nuo gripo laikotarpio ir su artimaisiais neturėjo galimybės matytis jau penkis mėnesius.

Kaip elgėsi valdžia? Blaškėsi, priimtinus sprendimus čia pat atšaukinėjo, melavo. Būtent aiški informacija, nuoseklumas ir pasitikėjimas visuomene būtų buvęs geras vaistas išsigandusiems ir pasimetusiems. Tačiau valdžia elgėsi priešingai. Ar nuolat keičiami sprendimai dėl mokslo metų pabaigos ar brandos egzaminų prisidėjo prie geros savijautos? Kaip jaučiasi tie, kurie neteko pajamų dėl karantino? Žadėtos valdžios išmokų, kurios priklauso netekusiems pajamų, deja, yra sunkiai pasiekiamos, nes sugalvota tiek barjerų, kad visi jaučiasi it būtų išmaldos prašytojai.

O kaip jaučiasi tie, kurie sušvelninus karantino apribojimus jau pradėjo savo veiklas? Kirpyklose, grožio salonuose, lauko kavinėse dirbantieji nuolat patiria tikrinimus ir puldinėjimus, dėl kurių išrašinėjamos baudos. Prisiminkime ir naujausią Sveikatos apsaugos ministerijos įvestą draudimą dirbti skirtingose sveikatos įstaigose, kuris tapo tik rekomendacija, bet galėjo daugelį rajonų ligoninių palikti be specialistų. Galbūt galėjo būti ir mažiau gąsdinimų komunikuojant susirgimus, mažiau akcentuojant mirtis ir daugiau kalbant apie pasveikusiuosius?

Visas šis paveiklas veda prie vienos išvados – visuomenė yra sužalota ir dėl šio sužalojimo gali pradėti vystytis įvairios problemos. Todėl turime būti pasirengę suteikti įvairiapusią – tiek psichologinę, tiek psichoterapinę pagalbą ne tik krizės metu, bet ir jai pasibaigus.

Priemonės emocinei sveikatai gerinti

Tam, kad sušvelnintume neigiamą koronaviruso pandemijos bei karantino poveikį mūsų žmonių psichikos sveikatai, kartu su kolegomis ir ekspertais prieš savaitę parengėme pasiūlymus, kurie mūsų žmonėms įžiebtų viltį, jog pagalbos sulauks visi, kuriems ji reikalinga.

Visų pirma, mes manome, kad karantino laike pagalba turi būti proaktyvi. Būtent tokią pagalbą socialinės rizikos grupėms galėtų teikti regioniniai centrai, jų veiklą organizuojant tinkliniu principu, sutelkiant savivaldybės psichinės sveikatos centro, nevyriausybinių organizacijų, savivaldybės tarpinstitucinio bendradarbiavimo kordinavimo specialistus.

Tarkime, šeimos, dar iki karantino, susidūrusios su smurto artimoje aplinkoje atvejais sulauktų dėmesingo skambučio ar apsilankymo ir įvertinus situaciją (status quo), jei reikia operatyvios reakcijos – būtų pradedamas bendradarbiavimas su policija ir pan. Tokio centro veikla galėtų būti finansuojama iš valstybės biudžeto, vengiant įpareigoti savivaldybes centrų veiklą finansuoti tik savo resursais. Centruose būtų sudarytos galimybės gauti tiek skubią informacinę pagalbą aktualiais socialiniais bei psichikos sveikatos klausimais, tiek laiku ir anonimiškai gauti psichiatro, psichologo konsultacijas. Tokiomis paslaugomis galėtų naudotis medikai, socialiniai darbuotojai.

Taip pat reikėtų nieko nelaukiant, jau dabar rengtis laikotarpiui po karantino, įpareigoti veiksmų planą parengti Valstybinį psichikos sveikatos centrą, ir nors pavėluotai, į Valstybės ekstremaliųjų situacijų centro veiklą įtraukti psichikos sveikatos ekspertus.

Galvodami apie vyresnio amžiaus žmonių informuotumą manome, kad verta pasitelkti ne tik mobiliąsias žinutes. Reikalingą informaciją, kur kreiptis pagalbos, būtų galima nurodyti už įsigytas prekes ar paslaugas gaunamame čekyje.

Sprendžiant, kaip suteikti pagalbą žmonėms, patiriantiems smurtą artimoje aplinkoje, verta atsižvelgti ir į kitų šalių patirtį. Siūlome maisto prekių parduotuvių, vaistinių, degalinių darbuotojus apmokyti iš tam tikrų sutartų žodžių ar ženklų pastebėti ir pranešti atitinkamoms institucijoms apie asmenis, kuriems potencialiai reikia pagalbos dėl patiriamo smurto artimoje aplinkoje.

Koks laikas laukia po karantino?

Ekspertai pripažįsta, jog laikas po karantino bus pats sudėtingiausias etapas visuomenės psichologinės savijautos atžvilgiu. Išaugęs nedarbo lygmuo, nepriteklius, įtampa, nuovargis, nežinomybė dėl ateities, o daliai šeimų tai bus periodas, kuriame netrūks pykčio bei nesutarimų. Todėl būtina tęsti ir plėtoti kompleksinių paslaugų šeimai finansavimą.

Būtinas dėmesys ir asmenims, turintiems problemų dėl priklausomybių. Būtent šie žmonės, neturėję deramos terapinės pagalbos, po karantino išgyvens dar didesnes krizes, todėl reikia nedelsiant aktyvuoti priklausomybių centrų veiklą.

Šiuo metu pirmose linijose su pandemija besikaunantys medicinos darbuotojai patiria itin daug streso. Tad atslūgus pagrindinei krizės bangai, pasirodys įvairūs streso sukelti padariniai: perdegimo sindromas, kaltės jausmas dėl neišgelbėtų pacientų, potrauminio streso sutrikimo simptomai, galimai pakrikę šeiminiai ryšiai ir pan. Todėl verta svarstyti steigti psichologinę tarnybą dirbantiems sveikatos priežiūros įstaigose. Tęsti regioninių centrų veiklą telefonu bei kitais nuotoliniais būdais, o vėliau ir tiesioginiu būdu, tęsti teikiamas paslaugas, apimančias socialinę, psichologinę, psichoterapinę pagalbą.

Reikia ir didesnės savivaldybių įtraukties padedant savo žmonėms atgauti emoncinę pusiausvyrą. Savivaldybių tarybos turėtų imti sprendimų kaip bus rūpinamasi psichikos sveikata po karantino. Tai turi būti numatyta strateginiame plėtros ir veiklos planuose.

Galiausiai, Savivaldybės tarybos, suderinusios su Valstybiniu psichikos sveikatos centru, turi patvirtinti paslaugų planą, skirtą užtikrinti žmonių psichikos sveikatai savivaldybių teritorijose. Ir, žinoma, būtina veikti proaktyviai. Šiame laike abejingumo vienas kitam negali būti. Nuo to gali priklausyti mūsų kiekvieno asmeninis atsigavimas, o tuo pačiu ir valstybės ekonomikos kilimas.

COVID–19 sukeltą krizę būtina panaudoti kaip galimybę – tai tinkamiausias laikas peržiūrėti psichikos sveikatos priežiūros sistemą ir kaip rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija bei mūsų ekspertai – galvoti apie tinkamą ir veiksmingą šios sistemos pertvarką.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.