Pozicija

2020.05.20 11:12

Robert van Voren. Neartėja jokia psichinės sveikatos krizė?

Prof. Robert van Voren, Vytauto Didžiojo universiteto Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro vadovas2020.05.20 11:12

Gegužės 13 dieną Jungtinių Tautų generalinis sekretorius paskelbė politikos suvestinę „COVID–19 ir veiksmų dėl psichinės sveikatos poreikis“. Šis dokumentas atsirado ne iš niekur, o dėl to, kad per pastarąsias dvi savaites vis daugiau politinių lyderių pradėjo suprasti, jog COVID–19 pandemija ir dėl jos atsiradę suvaržymai turi didelę reikšmę psichinei sveikatai.

Šiame dokumente António Guterresas atkreipė dėmesį į aplaidumą kovos su pandemija pradžioje ir akcentavo, kad šiandien didžiausią riziką patiria „sveikatos priežiūros darbuotojai priešakinėse linijose, vyresni žmonės, paaugliai ir jaunimas, turintieji psichinės sveikatos sutrikimų bei tie, kurie dalyvauja kovoje ir krizėje. Mes privalome jiems padėti ir palaikyti juos“.

Šie JT generalinio sekretoriaus žodžiai nėra tik šauksmas tyruose. Išties, daug nacionalinių ir tarptautinių organizacijų bei institucijų visame pasaulyje pažymėjo, kad ši unikali situacija, kurioje atsidūrėme, gali turėti rimtų pasekmių psichinei sveikatai. Skaičiai yra skirtingi skirtingose šalyse, tačiau visais atvejais jie yra grėsmingi, kai pažvelgiame į juos reikiamame kontekste.

Pavyzdžiui, smurto artimoje aplinkoje padaugėjo visame pasaulyje, kai kuriose šalyse – net 30 proc. ar daugiau. Sveikatos priežiūros darbuotojai patiria didžiules psichologines kančias – arba dėl tinkamų asmeninių apsaugos priemonių (AAP) trūkumo, lydimo neįtikėtinai didelio pacientų mirčių skaičiaus, kaip Niujorko mieste, arba dėl to, kad valdžia apskritai pamiršo jiems suteikti AAP, kaip atsitiko Nyderlandų slaugos namų sektoriuje.

Kai kuriais atvejais, psichinės sveikatos profesionalai praneša, kad smarkiai sumažėjo atvejų, kai psichinės sveikatos problemų turintys žmonės kreipiasi pagalbos. Baiminamasi, kad jie yra izoliacijoje ir nedrįsta iš jos išeiti. Kitur ženkliai išaugo psichozės pasikartojimų, taip pat minčių apie savižudybę, sunkių depresijos atvejų.

Aš net nekalbu apie nerimą, kurį išgyvena plačioji visuomenė – jei įsižiūrėsite ir įsiklausysite, pastebėsite jį visur. Trumpiau tariant, nacionalinės ir tarptautinės organizacijos, tokios kaip Pasaulio psichiatrų asociacija ir Pasaulio sveikatos organizacija, dalyvauja kone nenutraukiamai vykstančioje „Zoom“ konferencijoje, bando vertinti situaciją ir sprendžia, kaip reaguoti.

Kaip žmogus, dalyvavęs daugelyje tokių susirinkimų, galiu patikinti: visais atvejais, akivaizdu, kad mes buvome nepasiruošę ir sureagavome per vėlai. Mūsų užduotis yra atsigriebti už prarastą laiką ir pasiruošti kitai pandemijai, kuri atrodo kaip kažkada ateityje laukianti neišvengiamybė.

Dėl šių priežasčių, atrodo keistokai, kad dr. Nijolė Goštautaitė savo straipsnyje LRT.lt portale sudaro įspūdį, jog yra tik „išgalvota krizė“, o pinigai, skirti emocinio poveikio mažinimui, yra tik švaistomi. Nepateikdama jokių realių skaičių, ji teigia, kad viskas nėra taip jau blogai: nėra jokios panikos, jokių protestų, žmonės palaiko vieni kitus ir yra mažiau savižudybių ir avarijų. Tad kodėl mes turėtume nerimauti?

Išties, nėra jokių protestų, tačiau priežastis gali būti visiškai kitokia: Lietuvos visuomenė gali būti labiau linkusi laikytis valdžios nurodymų nei žmonės Vakarų Europoje, kurie vos prieš 30 metų neišsilaisvino iš totalitarizmo. Taip, sumažėjo patyčių, tačiau tai nėra keista: juk mokyklos uždarytos, tad tyčiotis gan sudėtinga. Jaunimą palaikančios pagalbos linijos praneša, kad padaugėjo pagalbos prašymų interneto pokalbių forma ir vaikų, galvojančių apie savižudybę.

Be to, Lietuvos policija pranešė, jog išaugo ir smurtas artimoje aplinkoje. Šalyje padaugėjo ir nerimo sutrikimų – dabar jų 43 procentais daugiau nei pernai; galima numanyti, jog tai susiję su COVID–19. Panašu, jog Nijolė Goštautaitė ne tik nežino tikrosios dabartinės statistikos, bet ir neigia, jog savižudybių skaičius Lietuvoje tikrai buvo išaugęs 3–4 metus po 2008–ųjų ekonominės krizės. Na, o kalbėti apie savižudybių skaičius po pirmojo ir antrojo pasaulinio karo visiškai nėra prasmės, nes daugeliu atvejų statistikos tiesiog nėra, o daug žmonių nusižudė praėjus daug metų, kai karo patirčių trauma tikrai nusistovėjo.

Dr. N. Goštautaitė tvirtina, kad dabar žmonės palaiko vieni kitus – tai puiku ir pagirtina, tačiau dabar nerimaujama ne dėl tų, kurie turi socialinių kontaktų tinklą, o dėl tų, kurie jo neturi ir negali džiaugtis tokio tinklo teikiamu dosnumu. Žinoma, Lietuvoje mirtingumas kol kas žemas, tačiau tai nereiškia, kad emocinis stresas ir nerimas yra mažesnio masto nei kitose šalyse – tiesiog reikia daugiau laiko jam atskleisti ir su juo susitvarkyti.

Viena mano draugė olandė, jau dvejus metus gyvenanti Lietuvoje, paskambino man ir pasidalino savo pykčiu ir nerimu. Ne tiek dėl jai primestų apribojimų, kiek dėl lietuvių elgesio, kuriems, jos manymu, patiko izoliacija ir tai, kad jie dabar palaikė dar mažesnius ryšius su kitais, slėpėsi už savo kaukių.

Apribojimus, kuriuos primeta Lietuvos valdžia, aš seku su kritišku žvilgsniu. Kartais man atrodo, kad savo piliečius ši valdžia dažniau laiko vaikais, o ne suaugusiais. Aišku viena: jei ji išties nori investuoti į COVID–19 pasekmes psichinei sveikatai ir geriau pasiruošti ateičiai, aš ją visapusiškai palaikysiu.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.