Pozicija

2020.05.20 09:12

Mantas Adomėnas. Senamiestis priešų rankose

Mantas Adomėnas, Seimo TS–LKD frakcijos narys2020.05.20 09:12

Kai vaikštai po Senamiestį, kartais atrodo, kad vienas gražiausių Europos miestų yra atsidūręs kažkokio brutalaus, barbariško, grožiui ir civilizacijai svetimo priešo rankose. Kad institucijos, kurios turėtų rūpintis jo puoselėjimu ir apsauga, žiūri į Senamiestį – ir, plačiau, į visą istorinį paveldą – kaip į kažkokią nemalonią prievolę, kažkodėl joms užkrautą, kurios jos kiekviena pasitaikiusia proga bando atsikratyti.

Nors čia pat senojo Vilniaus grožiui jos ir atlieka ritualinį pašlovinimo chorą, matyti, kad tos institucijos nei pajėgia, nei nori jį suprasti, nei tuo labiau nelaiko jo savaime vertingu meno kūriniu, kurį pirmiausia reikėtų sergėti nuo sugadinimo ir išdarkymo.

Taigi, ką pamatai, išėjęs pasivaikščioti po Senamiestį, pradėjus atsipalaiduoti karantino gniaužtams?

Pirmas dalykas – tankinimas, bandymas bet kokia kaina prikišti į Senamiestį papildomų pastatų, tarsi tai būtų kažkokia dykra tarp sovietinių mikrorajonų, o ne istoriškai susiklosčiusi urbanistinė erdvė, tik žavesnė nuo to, kad yra ne suspausta, o žalia ir dosni – erdvė, kurią dar nuo septynioliktojo amžiaus keliautojai apibūdindavo kaip rus in urbe, „kaimas mieste“. Tačiau tam tikrai padermei turto vystytojų kiekviena laisva erdvė yra kaip raudonas skuduras buliui: „Čia galėtų veistis mano pinigai!“, karštligiškai galvoja jie.

Taip, Vilnių galbūt reikia tankinti. Bet ne Senamiestyje, po velnių! – jeigu norime, aišku, kad Senamiestis išliktų gyvas ir gyvenamas miesto centras, o ne kažkoks išprievartautas Disneilendas, kurio reikia tik tam, kad suteiktų foną turistinei barų ir AirBNB apartamentų dykrai. Bet apie tai vėliau.

Juodžiausias „nekvepiančių“ pinigų nešvaraus brovimosi į Vilniaus Senamiestį monumentas yra „Misionierių sodų“ votis, atsivėrusi ant ikoniškos Vilniaus vietos – Išganytojo kalno, kažkada užsklendusio žalią Vilnelės slėnį elegantiškais Misionierių bažnyčios bokštais.

Prieš 80 metų menotyrininkas Mikalojus Vorobjovas apie šią vietą rašė: „Nuostabi yra šitos architektūros samplaika su aplinkiniu oru ir peizažu, – skaidrių šešėlių žaismas, švelni šviesos šypsena, mirguliuojanti ant ploninteliai ištekintų formų ir tarytum glamonėjanti jo paviršę“. Deja. Neišsaugojome. Jeigu Czesławas Miłoszas apie šią vietą rašytų dabar, turėtų rašyti apie „tirštus barokinius Vilniaus debesis virš siaubingų olandiškų šiltnamių“.

Niekšų sumanyta, niekdarių suprojektuota, niekšų leista ir įgalinta, šita žaizda istoriniame Vilniaus kūne dar gali kainuoti Senamiesčiui UNESCO paminklo statusą. Bet ne tai svarbiausia. Nors korupcijos, kurią pagrįstai ten galima įtarti buvus, teisiškai įrodyti nebepavyks, vis tiek turime rasti, kas yra kalti dėl to, kad šita baisenybė iškilo virš gražiausios Vilniaus kalvos – vien tam, kad ateityje tai nebepasikartotų.

Ir kad tie, kurie brangiai mokės už nuostabų vaizdą, atsiveriantį iš tų klaikių stiklainių – dar nuostabesnį todėl, kad tai vienintelė vieta, iš kur pačių stiklainių nesimato, – jaustų bent nedidelį sąžinės dilgtelėjimą (padorūs žmonės šiaip jau neturėtų pirkti čia butų). Moralinis miestui padarytos niekšybės įvardijimas irgi yra svarbus – ir gaila, kad Vilniaus vadovams, regis, čia viskas atrodo „zakonno“, ir tiek. Kad ir kaip būtų, aiškios vertybinės pozicijos šitos košmariškos intervencijos į Senamiestį atžvilgiu jie neišreiškė.

Tačiau čia, šituo paminklu įsiteisėjusiai niekšybei, intervencijos į Senamiestį ir tankinimo pastangos anaiptol nesibaigia. Galima priminti kad ir neseniai atidengtą pastatą Šv. Mikalojaus g. 9, įsispraudusį į kiekvieną įmanomą žemės pėdą, išvariusį į viršų papildomą aukštą (prieš sugriovimą čia stovėjo dviaukštis pastatas) ir įdėjusį langus, kurie kur nors Perkūnkiemyje gal atrodytų ir visai nieko, bet Senamiestyje juos patvirtinti galėjo nebent aklas Kultūros paveldo departamento (KPD) darbuotojas. Deja, įtariu, kad jo būta ne aklo, – kad jis kaip tik puikiai įžvelgė galimą naudą.

O štai vienas apleistas pastatas, stūksantis dideliame sode Bokšto gatvėje (beje, sodas ten buvo seniai, tai nėra po karo atsiradusi dykvietė) tampa pretekstu statyti ištisą kotedžų kvartalą.

Ir taip toliau. Šią liūdną litaniją galima tęsti. Ir ji tęsis tol, kol nebus pasakyta, tvirtai ir aiškiai: „Viskas! Senamiestyje jokio tankinimo! Galima tik, išskirtiniais atvejais, atstatyti per karą ir po jo išgriautus namus – griežtai to pavidalo ir tūrio, kokie ten egzistavo.“ Kas turės pakankamus cojones, kad kyšiais, advokatais ir PR–ščikais iki dantų apsiginklavusios vystytojų armijos akivaizdoje galėtų tai pasakyti?

Vilniaus savivaldybė kol kas, atrodo, netgi eina priešingu keliu. Rengiamo Vilniaus bendrojo plano Senamiesčiui skirta dalis kaip tik numato dar tolesnį didinimą, platinimą, gilinimą ir tankinimą – tiek, kad paveldosaugininkai rimtai kalba apie galimą koliziją su Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija. Tačiau jeigu reikėtų lažintis, kas laimės – ar tarptautinės sutartys ir civilizacijos normos, ar verslo interesai – negalėčiau būti tikras.

Vertikalus tankinimo atitikmuo yra aukštinimas. Daug iečių sulaužyta dėl Pacų rūmų rekonstrukcijos Didžiojoje gatvėje. (Šiaip jau reikėtų pasidžiaugti jautrumu, su kuriuo projektuotojai ir užsakovai atkūrė ir grąžino į gyvenimą istorinius tų rūmų elementus (žinoma, jeigu nežiūrėsime į naują kiemo korpusą, kuris yra liūdnas ir bejėgiškas – tarsi šiuolaikinės architektūros pavyzdys, tarsi mėginimas pataikauti senajai)).

Tačiau pasiremiant vienoje vienintelėje vietoje išlikusio vieno gegnės įspaudo mūre pėdsaku – ir Vilniui visiškai nebūdingo barokinio stogo profilio pavyzdžiu – prie esamo pastato buvo prilipinti dar du papildomi aukštai, sulaužant organišką Rotušės aikštės stogų liniją, užstojant perspektyvas ir, kaip taikliai sakė prof. Arūnas Sverdiolas, suardant darnius ir sklandžius pastatų tarpusavio ryšius: „Statybos trūks plyš brukamos į senamiestį, didinant statinių apimtis ir taip nepastebimai naikinant miestovaizdžiui svarbiausią dalyką – proporcijas. Statiniai, kokie buvo, tokioje kaimynystėje darosi per maži, lyg kokios būdelės.“

Tai anaiptol ne vienintelis aukštinimo atvejis. Jau minėjau pastatą Šv. Mikalojaus gatvėje, kur vietoj buvusių dviejų aukštų atstatyti trys. O visai neseniai prie Vilnelės, Paupio g. 7 kieme, prisidengiant karantinu, po aukštą pakelti du gretimai stovėję pastatai.

Vilnius su savo švelniu reljefu yra ypač dėkingas perspektyvoms, kurios atsiveria netikėtais rakursais ir keičiasi kiekviename gatvės vingyje. Aukštinami pastatai jas užstoja ir iškraipo istorines kvartalų proporcijas.

Teisinis poch**izmas. Oficialus terminas čia turėtų būti „teisinis nihilizmas“, tačiau šitą dalyką praktikuojantiems žmonės tas terminas yra per daug orus – tai, ką jie daro, yra teisinis poch**izmas, ir ne daugiau.

Daug kartų žiniasklaidoje aprašytas pastatas prie Bernardinų kapinių, kur pustrečio aukšto pastatas stebuklingai „išaugo“ iki penkiaaukščio. Teisme (kad ir kaip keista) buvo įrodyta, jog statyba neteisėta, penkiaaukščio statybos leidimas buvo atimtas – bet jis tebestovi dar vis, parafrazuojant Maironį. Ir ne tik tebestovi, bet dar ir siekia visokiais, tikėtina, korupciniais būdais, įsiteisinti. Quousque tandem abutemini patientia nostra? Kiek ilgai dar piktnaudžiausite, apgavikai, mūsų kantrybe? Kada šita Vilniaus Vijūnėlė atsidurs ten, kur jai ir vieta, – statybų šlamšto aikštelėje?

Lygiai tas pat galioja ir statiniui, Žvėryne išdygusiam vietoj vieno elegantiškiausių istorinių medinio paveldo pastatų – Vilniaus generalgubernatoriaus rezidencijos. Grakščios dviaukštės medinės vilos nebėra, nors KPD registre ji tebėra „valstybės saugomas paminklas“. Ir čia, žiūrint į vietoj jos išdygusius mūro griaučius, galima būtų kaip Ciceronui sušukti: O tempora, o mores! KPD haec intellegit. Šimašius videt; hic tamen vivit. KPD supranta, meras mato – o mūrai tebestovi (norėjau parašyti „nusikalstami mūrai“, bet net ir čia negali būti tikras, ar nepasiekėme tokios stadijos, jog istorinį pastatą sunaikinusi cinikų gauja paduos į teismą už šmeižtą – taigi neparašiau).

Tai tik du, turbūt ryškiausi pavyzdžiai. Nebaudžiamumo sąrašas, deja, irgi nesibaigiantis – pradedant tokiais pavyzdžiais, kaip nukastas Gedimino Kapo kalno Užupyje šlaitas, ir baigiantis neteisėtai – ir nebaudžiamai – sunaikintomis senomis durimis, langais, lipdyba ir panašiais dalykais. Ir nuo kiekvieno tokio praradimo Vilnius mažumėlę pasidaro skurdesnis, o kitas niekdarys ar atgrubnagis, kuriam niežti rankos kažką sunaikinti, nes kaip kiaulė, įleista į bažnyčią, nesupranta jį supančių dalykų vertės ir prasmės, tik dar labiau įsidrąsina.

Beviltiški naujadarai vietoj istorinių pastatų. Dar nepabaigta, jau spėjo liūdnai pagarsėti Reformatų skvero renovacija. Jos projekto autoriai, vietoj dailios istorinės Šreterių koplyčios, kurią sovietai nugriovė, dabar siūlo kažkokį bereikšmį, meninės vertės neturintį, satanistinį mini–Stonehenge’ą, kuriam kažkodėl pritarė reformatų bendruomenė.

Ir dabar tas neskaitlingos bendruomenės pritarimas naudojamas kaip koziris dar vienam estetiniam nusikaltimui istoriniame Vilniaus centre pateisinti. Vis dėlto reformatai geresnį paminklą savo istorijai šiame mieste paliktų ne talkindami neišsipildžiusių skulptorių ambicijoms, kurias anie administraciniais būdais bando prastumti, o padėdami atkurti tą paveldą, kuriuo jų protėviai kažkada puošė šį miestą.

Artima naujadarų brukimui yra surogatizacija, kai istoriniai pastatai, medžiagos ir tūriai pakeičiami iš naujo, iš kitų medžiagų pagamintais pakaitalais – „surogatais“. Popieriuose viskas tarsi turėtų būti atkuriama, kaip buvo, – bet perdarant istorinius objektus iš naujo yra prarandama kažkas sunkiai apčiuopiamo. Pradingsta tas lengvas nereguliarumas, amžiaus pėdsakai, amatininko prisilietimo žymės ir organiškas santykis su aplinka – tai, kas vadinama „autentiškumu“. Atsiranda dirbtinumo, naujai pagaminto falsifikato jausmas.

Pavyzdžiui, kodėl reikėjo nugriauti istoriškai gal ir neitin reikšmingą, bet seną įėjimą į Meko skersgatvį? Aišku – tam, kad būtų galima įvaryti sunkiąją techniką ir visą skersgatvį, išgriautą iki pamatų, iškastą iki žemės gelmių, atstatyti iš naujo, didesniu tūriu, įsigraužiančiu į kalno šlaitą. Ir tas skersgatvio fasadas bus rekonstruotas, bet jis nebebus toks pats, bus – tiesiog – nauja tikro dalyko imitacija.

Ir taip, lašas po lašo, statinys po statinio, autentiškumas nukraujuoja iš istorinio Vilniaus centro. Kaip tai svetima, pavyzdžiui, anglų arba danų praktikai, su kuria asmeniškai teko susidurti. Jie verčiau kasmet perdažys senas medines duris ar lango rėmą ir rankomis pakeis kiekvieną supuvusį gabalėlį kitu, negu jas išmes ir įsistatys naujas, prietemoje iš labai toli žiūrint gal ir primenančias originalų istorinį daiktą.

Tas pat vyksta ir pakeičiant autentiškas, kad ir „sunkias“, priežiūros ir darbo reikalaujančias medžiagas pigesnėmis, neproblemiškomis naujomis. Seni mediniai namų frontonai pakeičiami mūru – ir namas nebeatrodo toks pats, maža senojo Vilniaus dalelė miršta kartu su juo. Molinės čerpės – taip, daug sveriančios, sunkios prižiūrėti, netvarios, tikros problem child šiaurietiškame mūsų klimate – pakeičiamos metalinėmis čerpėmis, ir stogas yra nužudomas: gyvų, išraiškingų čerpinių stogų apsuptyje jis kėpso kaip nudžiūvęs medis žaliuojančiame miške.

Taip atsitinka net ir ten, kur pinigai, investicijos neturėtų būti problema – kaip kad buvusio venerinio dispanserio Bokšto gatvėje rekonstrukcijoje (Bokšto g. 6), kur tikrai daug kas yra padaryta gerai, atlikus tyrimus ir dedant netrivialias pastangas prikelti gyvenimui šį įspūdingą buvusio šaričių vienuolyno istorinį kompleksą. Tačiau net ir čia istorinės medžiagos keičiamos kažkokiais nesuvokiamais invaziniais pavidalais: į istorines langų ertmes įsikerėblinę grubūs metaliniai langų rėmai ir kažkokie iš lystvelių sudurstyti stogai derantys su Senamiesčio aplinka atrodo nebent jų kūrėjams. Tai dar vienas Tunguskos meteorito dydžio akmuo į KPD daržą.

Senųjų grindinių akmenys išardomi, pakeičiant juos betoninėmis trinkelėmis. Tai jau verčiau tegu, dėl Dievo, tie akmenys lieka palaidoti po asfaltu – gal kada nors ateis karta, kuri ims vertinti tai, kas autentiška. Nes tuos senojo grindinio akmenis pakeičiančios trinkelizacijos negali vertinti joks bent kiek sveikos nuovokos žmogus.

Galiausiai surogatizacija užpuola patį Vilniaus reljefą – minėtoje Bokšto gatvės rekonstrukcijoje, kaip ir naujajame Polocko gatvės kvartale, autentiški kalvų šlaitai nukasami ir pakeičiami betoninėmis konstrukcijomis, užmaskuotomis plonu žemės sluoksniu. Einame į tai, kad netrukus sunku bus rasti naują rajoną, kuris būtų tiek persmelktas dirbtinumo, surogato dvasios, kaip – istorinis, neva privalomas sergėti – Senamiestis.

Kartu su autentiškomis medžiagomis dingsta mažieji architektūros elementai. Po kiekvieno remonto nelieka tai vienų, tai kitų senų durų, turėklų, langų rėmų, langinių, arkų ar lipdinių. Bijau, kad nebėra net kas, iš institucijų pusės, šias netektis dokumentuotų, jau nekalbant apie jų apsaugą. Po remonto Užupio g. 38A pranyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo, šimto metų senumo langinės, suteikusios – kartu su mediniu frontonu, irgi pradingusiu, – tam pastatui autentiškumo ir žavesio.

Daukanto aikštėje išversta pusė grakščios klasicistinės de Reusų rūmelių tvoros (žadama ją atstatyti, tačiau nenustebčiau, jei dėl kokių nors priežasčių tai neįvyks arba atstatytas objektas turės tik tolimą išorinį panašumą į originalą.)

Archeologinių sluoksnių praradimas. Mano pažįstami archeologai skėsčioja rankomis – kaip gali būti, kad dviejuose gretimuose Vilniaus sklypuose atliekant privalomus archeologinius tyrimus, randamų archeologinių radinių skaičius juose skiriasi iki 50 kartų? Atsakymas paprastas: vieno iš jų (spėkite, kurio) užsakovai, ketinantys toje vietoje ką nors statyti, „įtikina“ archeologus, kad tie surastų mažiau dalykų. Tada statybos atpinga, ir galima išvaryti mūrą beveik už tokią pačią savikainą, kaip priežodžiu tapusiose Pasienio terasose.

Tačiau ko norėti iš statybininkų, kai pati savivaldybė nesirūpina archeologinio paveldo išsergėjimu? Šiomis dienomis ICOMOS komisija buvo priversta rašyti raštą, kuriame skundžiasi, kad Vokiečių gatvėje numatomų komunikacijų tiesimo ir požeminių šiukšlių konteinerių įrengimo darbų „konkurso sąlygose su archeologinio paveldo tyrimais susijusi informacija pateikta fragmentiškai ir be jokių paaiškinimų, rekonstrukcijų darbams nenumatyti jokie paveldo apsaugos tikslai, nepateikti projektų vertinimo paveldo apsaugos požiūriu kriterijai.“

Ir neapsigaukime – archeologiniai sluoksniai, kuriuos turbūt kasdien prarandame dėl aplaidumo, korupcijos ir cinizmo, nėra kažkokios niekam neįdomios šukės ar kaulai. Tai Vilniaus istorijos puslapiai, kurie šiuolaikinėmis archeologijos technologijomis ir metodais gali būti prakalbinti ir daug naujo atskleisti apie nežinomus mūsų miesto istorijos puslapius: senųjų Vilniaus gyventojų papročius, amatus, mitybą, sveikatą. Bet tik tuo atveju, jeigu jie išliks – o ne bus suversti į statybinių šiukšlių konteinerį.

Grabeliai ir lavondėmės. Dabartiniai statybininkai nesugeba atkartoti lenktų, gyvų, organiškų senojo Vilniaus pastatų linijų. Todėl visi statiniai, kurie dabar įbrukami į Senamiestį, yra negyvi „grabeliai“ tiesiomis, liniuote nubrėžtomis linijomis ir skustuvo aštrumo kampais. Kai statytojai, neduokdie, pabando paviršutiniškai, savo turimais įgūdžiais senovinį mūro gyvumą imituoti, jiems išeina tik kažkoks raupų nuėstas, bet nuo to nė kiek ne gyvesnis paviršius, kaip kad naujajame name Šv. Mikalojaus g. 9.

Dar liūdniau stogams. Senieji čerpiniai stogai, išgaubti pagal gatvės liniją, įlinkę nuo amžiaus, yra matematiškai nesumodeliuojamos, banguojančio, skulptūriško paviršiaus bangos, kuriomis galima be atvangos grožėtis, pasilipus į kokią bažnyčios varpinę. Todėl ypač graudu, kai tuos stogus imamasi rekonstruoti, iš naujo perdarant stogo konstrukcijas. Rezultatas būna negyvos, užkankintos, schematiškos linijos, teturinčios tiek bendro su pradiniu stogo pavidalu, kiek pono Beano „restauracija“ su Whistlerio „Motinos portretu“.

Kitas per restauraciją nužudyto pastato pavyzdys – vadinamoji Zarech sinagoga Užupyje, Krivių gatvėje. Ji atrodo taip, tarsi senojo pastato savininkai nusprendė, kad nugyventam statiniui geriau nebesikankinti ir pribaigė jį šūviu į pakaušį – o iš jo odos pagamino štai šitą iškamšą, kurioje nėra nė vienos gyvos linijos.

Šaričių komplekse (Bokšto g. 6) atstatinėjama miesto siena į Vilnelės pusę, perstatyta iš gelžbetonio ir papuošta įvažiavimu į garažą, išvis ėmė priminti nebe Senamiesčio pastatą, o kažkokią II pasaulinio laikų fortifikaciją.

Ir galiausiai – kas įtikino žmones (ir ne tik žmones, bet ir architektus), kad yra gražu ir skoninga dažyti miesto pastatus su anglimi užmaišytų išmatų spalva? Barokiniame šviesių ir gyvų spalvų Senamiestyje tie pastatai atrodo kaip kažkokios lavondėmės.

Su grafičiais Vilnius nekovoja, nes netinka prie naujo kuriamo įvaizdžio: kur G–taškas, ten turi būti ir tatuiruotės, ir piercingas. Grafičiai yra miesto tatuiruotės – tik labiau iš to kriminalinio tatuiruočių repertuaro, kuris žymi priklausomybę gaujoms ir banalias amžinųjų paauglių frustracijas. Ir taip metai iš metų šita smulkių nusikaltėlių gauja, su kuria būtų taip nesunku kartą ir visiems laikams susitvarkyti (paklauskite Algio Ramanausko – jis žino kaip), niokoja svetimą nuosavybę, paminklinių pastatų plytas, akmenį bei medį – ir bendrą miesto vaizdą. Na, bet kažkas bent jau puikiai gyvena iš nuolatinio, nesibaigiančio grafičių uždažymo – tobula simbiozė už mūsų visų pinigus.

Ištisi Senamiesčio traktai patyrė, ir dar daugiau žada patirti AirBNB–izaciją, kai kvartalai tampa nebetinkami gyventi, ir gyventojai iš ten pasitraukia. Vietos gyventojams reikalingos parduotuvėlės užleidžia pirmuosius aukštus pasilinksminimų industrijai arba „turistų spąstams“, o kituose aukštuose butai tinkami nebent trumpalaikei nuomai ir įstaigoms. Tai miestas, kuris gal ir atrodo gyvas karštligiška svetima energija, bet gyvas tik tiek, kiek gyva galvanizuojama varlė (negyvai varlei prijungus elektrodus ji kurį laiką trūkčioja kojomis ir tam kartui atrodo visai gyvybinga).

Štai kaip neseniai apie šitą reiškinį rašė prof. Irena Vaišvilaitė (tiksliau neparašysiu – telieka cituoti): „Gyvenusiųjų Vilniaus g. jau beveik nebeliko, juos savivaldybė išstūmė sąmoningai ir sistemingai formuodama gėryklų zoną [...]. Dabar imtasi stumti gyventojus dar iš kelių gatvių jau pačiame Senamiestyje. Mačiau, kaip tai vyko Romoje. Kai į gyvenamą zoną ima skverbtis turizmo apgyvendinimas, laiptinėje atsiranda keli trumpalaikės nuomos butai, buitis sutrinka. Triukšmas, šiukšlės, nesilaikoma paros ritmo. Gyventojai arba parduoda butą, kurį perka apgyvendinimu besiverčiantys, arba patys, jei leidžia lėšos, keliasi į ne turistinį rajoną, o nuosavybę nuomoja. Pasekmės baisios – nususinama visa rajono infrastruktūra. Miesto gyventojai ima vengti tų zonų, kuriose gyvena tik turistai, nes ten tik jiems skirtos paslaugos.

Paryžiuje tokias strategijas stabdo pati savivaldybė. O Vilniuje ką tik teko nugirsti atsakymą į klausimą, kodėl neuždaroma kavinių veiklai Pilies g. – nes „ten nėra žmonių srauto“. Taip, nes toje turizmo biznio gatvėje vilniečiai nebent kavos dar išgerdavo. Dingus turistams srauto ten nėra. Gatvė jau nužudyta.“

Tikrai nesu prieš lauko kavines ir barus – tačiau turime ieškoti abiems pusėms priimtinos pusiausvyros. Gyventojams neturi būti siunčiamas signalas: „Jeigu jums trukdo pasilinksminimų verslas, jūsų problema. Jūs čia nepageidaujami.“ Mes kartais pamirštame, kad miestas, visų pirma, yra ne turistams ir ne atvažiuojantiems kartą per savaitę palėbauti. Miestas, visų pirma, yra vieta gyvenimui.

Dar antra tiek būtų galima prirašyti apie vertybines sanklodas, kurios už visų šitų išvardytų Senamiesčio niokojimo praktikų glūdi: apie korupciją, filistinizmą, gimtojo kaimo kompleksų atsigabenimą į Vilnių ir parazitinį, Senamiesčio aura mintančio, tačiau jame negyvenančio verslo modelį.

Daugelį išvardytų blogybių, kaip savotiškoje Lietuvos paveldosaugos „prigimtinėje nuodėmėje“, galima įžvelgti dar Valdovų rūmų projekte: megalomaniškas mastelio išpūtimas, konjunktūrinio naujadaro privilegijavimas prieš ideologiškai nepatogią autentiką, surogatizacija, korupcija.

Tačiau svarbiau turbūt būtų klausti – o ką daryti?

Kai ką galima išspręsti įstatymais ir kryptinga politika. Kol pandemijos krizė yra viską pristabdžiusi, galima būtų skelbti skubų moratoriumą vystymui, iki bus pasiektas nacionalinis politinių jėgų ir visuomenės grupių susitarimas dėl Senamiesčio vizijos, sutarta dėl tausojančios, civilizuotos Senamiesčio valdymo sistemos.

Reikalingas visiškas tabu tankinimui, aukštinimui ir invazijoms – ir, ką dar įmanoma, mėginti rekonstruoti („laukinio kapitalizmo“, kai viską ir visus buvo galima nupirkti, gėdingi pėdsakai, kaip ir brutali sovietinė intervencija, nėra saugotini „natūralios istorinės raidos“ pėdsakai). Turime galėti paskelbti statinį, kuris bjauroja Senamiestį – ar kitą istorinį peizažą – structura non grata, „nepageidaujamu statiniu“, kuris nebegalės būti renovuojamas, o turės būti nugriautas arba atkurtas į ankstesnę būklę.

Vis dėlto priemonės „iš viršaus“ gali padėti tik iš dalies. Situacija iš esmės nesikeis tol, kol mes, miesto piliečiai, nepasijusime šio didingo, per daugelį kartų ir amžių sukurto meno kūrinio paveldėtojai. Ir kol visi nepradėsime jo ginti nuo priešų. Aux armes, citoyens!

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.