Pozicija

2020.05.19 09:33

Morta Marija Matelytė. Kaip ištverti šalyje, kurioje karantinas depresiją įvaro net ir šuniui

Morta Marija Matelytė, Waynflete mokyklos Portlande, Meino valstija, moksleivė2020.05.19 09:33

Praėjusių metų rugpjūtį išvykau vieneriems metams mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas iš Panevėžio. Šiame mano gimtajame mieste gyvena beveik tiek žmonių, kiek jų JAV jau mirė nuo koronaviruso – 90 tūkstančių. Kai palygini tokius skaičius, darosi neramu, nes grįžusi rasčiau Panevėžį tuščiomis gatvėmis.

Iš Panevėžio 5–osios gimnazijos atvykau į Waynflete mokyklą pagal ASSIST programą ir jau daugiau nei du mėnesius mokausi nuotoliniu būdu, o gyvenu Portlando mieste, su mane priglaudusia šeima. Joje yra ir vyresnio amžiaus močiutė, todėl visi itin skrupulingai laikomės karantino sąlygų.

Kokios tos sąlygos? Kiekvienoje valstijoje taisyklės skirtingos. Iš pradžių minėjęs, kad viską sprendžia prezidentas, galų gale D. Trumpas leido valstijų gubernatoriams nustatyti taisykles. Dauguma visuomenės yra gerai organizuota ir protingai sprendža, kur ir kiek reikia saugotis. Tačiau kai kurie piketuoja ir reikalauja karantiną atšaukti.

Neseniai šovė į galvą mintis: karantinas tęsiasi jau du mėnesius ir kaip man pavyksta jį ištverti, nuolat klausantis, kad toje šalyje per parą miršta šimtai, o anksčiau – net tūkstančiai? Juk atvykau į šią šalį, kad pamatyčiau miestus, kad susipažinčiau su žmonėmis, kad bendraučiau su draugais mokykloje. Pavasarį turėjo vykti tarpmokyklinės Meino valstijos teniso varžybos ir turėjau jose dalyvauti, bet dabar viso to neliko.

Prieš du mėnesius buvo atsivėrusi nedidelė galimybė grįžti į Lietuvą, tačiau nerimavau, kad galiu įstrigti kur nors Frankfurte, todėl nutariau likti saugioje aplinkoje Portlande.

Iš pradžių norėjosi skųstis, kad reikia sėdėti užsidarius namuose, prasimanyti kažkokios veiklos, tačiau po kiek laiko pripratau. Pabandžiau suskaičiuoti ir nustebau, kad per porą mėnesių iš namų esu išvažiavusi vos kelis kartus, o prie nuotolinio mokymosi taip pripratau, kad sunku ir prisiminti, kaip viskas vyko mokykloje.

Tiesa, pasivaikščioti viena arba su šeima trumpam kartais išeinu, netoli mūsų namo vandenynas, tačiau su niekuo nebendrauju. Kitoje mokykloje tame pačiame mieste mokosi lietuvė iš Šiaulių. Su ja karantino metu buvau susitikusi tik vieną kartą, ir tai tik pasisveikinome pro mašinos langą. Ji jau grįžo namo į Lietuvą, o netrukus skrisiu ir aš.

Tik prasidėjus karantinui, JAV nesiėmė labai griežtų priemonių. Taip, mokyklos buvo uždarytos, restoranai taip pat. Situacijai pablogėjus, taisyklės buvo sugriežtintos, tačiau, kur aš gyvenu, Meine, karantino sąlygos nebuvo itin griežtos, kadangi situacija nebuvo prasta, nepalyginsi su New Yorku.

Visos parduotuvės uždarytos, išskyrus, žinoma, maisto parduotuves. Yra paskiriamos tam tikros valandos, dažniausiai iš ryto, kai gali apsipirkti vyresnio amžiaus žmonės (60+). Taip pat naudojamos programėlės, kurios skaičiuoja žmonių skaičių parduotuvėje, kad nepriplūstų jų per daug.

Dažnokai prie parduotuvių susidaro eilės žmonių ir kai kuriems tenka laukti apie valandą, kad galėtų įeiti į parduotuvę. Tačiau tai priklauso nuo dienos ir laiko, kartais laukti visai nereikia.

Galbūt savaitę prieš karantiną, per programavimo pamoką, kūrėme programėlę, kuri skaičiavo žmonių skaičių restorane, kad neprieitų per daug žmonių. Sukūrėme ir išbandėme. Veikė kuo puikiausiai.

Prasidėjus karantinui mokytoja pajuokavo, kad galbūt mums reikėjo ištobulinti tą programėlę ir ją parduoti, kadangi labai panašus variantas vėliau buvo naudojamas visose parduotuvėse karantino metu.

Įdomu tai, kad didžiosiose Meino parduotuvėse iki šiol nėra privalomos kaukės, tačiau beveik visi jas nešioja. Tai turbūt jų natūralus požiūris ir savireguliacija, kuri vyksta ir be valdžios įsikišimo, gąsdinimo baudomis ar kalėjimu. Į tuos, kurie į parduotuvę įžengia be kaukės, daugelis žmonių nužvelgia akivaizdžiai kreivu žvilgsniu, nors tas žmogus lyg ir yra teisus – nurodymo nešioti kaukių juk nėra.

Tačiau valstijose, kuriose situacija daug prastesnė, ir kur reikia griežtesnių taisyklių, jos yra tikrai griežtesnės. Kai kurios valstijos už kaukės nenešiojimą skiria 500 dolerių baudas.

Socialinio atstumo daugelis laikosi labai skrupulingai. Mane priėmusi šeima, kai grįžta iš parduotuvės, kruopščiai nušluosto visas pakuotes, plaunamės rankas ir vengiame kontaktų su kitais žmonėmis.

Tačiau laikantis karantino sąlygų nesunkiai gali aptingti. Ir ne tik žmonės. Mane priėmusioje šeimoje gyvena šuo, kurį retkarčiais tenka po kiemą pavedžioti. Kartą jis įsispyrė kojomis vos išėjus iš namo ir negalėjau jo ištempti pasivaikščioti. Jis tiesiog atsisakė siūlomos pramogos. Gal jis norėjo laikytis karantino geriau, nei aš?

Bent jau Meine žmonės per daug nepiktnaudžiauja ir nesistengia niekur važiuoti, jeigu nėra būtina. Nors tas „būtina“ amerikiečiams galbūt kiek kitaip suprantamas nei Lietuvoje. Kiek pastebėjau, jiems labai svarbus patogus gyvenimas be streso, todėl iš pradžių žmonės maisto parduotuvėse prisipirko nežmoniškus kiekius maisto, kad tik ilgesniam laikui užtektų. Bet po dviejų savaičių pirkimai grįžo į ankstesnes vėžes, visi nusiramino.

Kai kurios kavinės Portlande per karantiną išvis neužsidarė ir veikė visu pajėgumu, nors koronavirusas Meino valstijoje buvo įsisiautėjęs panašiai, kaip ir Lietuvoje.

Didžioji dalis kavinių iki šiol teikia tik išsinešimo paslaugą. Dažniausiai net nereikia įeiti į vidų, tad visiškai jokio kontakto nebūna. Privažiavus prie kavinės dažniausiai ant lango yra užklijuotas lipdukas su numeriu, kuriuo reikia skambinti, jeigu nori užsisakyti. Maistą tiesiai į automobilį atneša darbuotojas, arba yra specialus maisto atsiėmimo langelis.

Jeigu kavinės tokio varianto daryti negali, pavyzdžiui kepyklėlės, jos dirba šiek tiek kitaip, tačiau dirba. Yra ribojamas žmonių skaičius. Kai įeini į vidų, privalai dėvėti apsauginę kaukę, yra padėta dėžutė su vienkartinėmis pirštinėmis ir dezinfekciniu skysčiu, kuriuos taip pat privalai panaudoti.

O šiaip kasdienis karantinas yra greičiausiai labai panašus į Lietuvos: kiek įmanoma sėdi namuose, išvažiuoji į parduotuvę kai tik labai reikia, lankai pamokas internetu ir darai namų darbus. Per visą karantino laikotarpį iš namų išvažiavau vos kelis kartus.

Dabar kai situacija gerėja, per paskutines pora savaičių toliau iš namų su šeima išvažiavau kiek daugiau kartų, tačiau ne į žmonių pilnas vietas, o dažniausiai į mišką pasivaikščioti arba pasivažinėti keturračiais motociklais. Dieviška pramoga karantino metu.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gyventi valstybėje, kurioje per parą nuo koronaviruso yra mirę beveik puspenkto tūkstančio žmonių, turėtų būti neramu, bet Jungtinės Valstijos didelės ir nebūtinai visos valstijos tvarkosi panašiai.

Judėjimas tarp valstijų irgi yra ribojamas. Jeigu be rimtos priežasties išvyksi iš Meino valstijos, grįžęs turėsi dvi savaites gyventi privalomoje izoliacijoje.

JAV mokykloje mokytis turėjau iki birželio 6 dienos, tačiau jau akivaizdu, kad mokyklos iki to laiko tikriausiai neatidarys, nebebus ir mokslo metų pabaigos šventės. Todėl nutariau – dar šią savaitę grįžtu į Lietuvą.

Per dvi savaites asmeninio karantino Lietuvoje tęsiu nuotolinį mokymąsi JAV mokykloje. Taip, šių mokslo metų tikrai niekada nepamiršiu.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.

Populiariausi