Pozicija

2020.05.16 10:00

Nijolė Goštautaitė Midttun. Kaip išleisti pinigus krizei, kurios nėra

Nijolė Goštautaitė Midttun, „Psichikos sveikatos iniciatyvos“ direktorė2020.05.16 10:00

Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) darbo grupė, konsultuodamasi su ekspertais, rengia „Ilgalaikių neigiamų COVID–19 pandemijos pasekmių psichikos sveikatai mažinimo veiksmų planą“. Jis grindžiamas apklausa, rodančia, kad visuomenėje „neigiamos būsenos išlieka žymiai aukštesnės“, o žmonės jaučia nerimą, liūdesį ir pyktį. Rengiamasi išleisti pinigus krizei, kurios šiuo metu nėra, ir neaišku, ar bus. 

Žiniasklaida bombarduoja šalį įspėjimais apie kančias, izoliaciją, pasakomis, esą karantinas sveikatą žaloja ne mažiau nei rūkymas, baugina tuoj tuoj pasipilsiančiomis mirtimis. Daug mirčių. Nuo streso, nuo širdies kraujagyslių ligų, savižudybių. Netgi pateikiami modeliavimu grindžiami skaičiai, kiek gyvybių bus prarasta. Ir tie skaičiai bent 6 kartus didesni nei mirusiųjų nuo šio pavojingo viruso infekcijos.

Yra ekspertų, karantino poveikį nepadoriai lyginančių su karais ir kitomis Lietuvos piliečių pergyventomis baisybėmis. Balsai, bandantys prieštarauti, kad dabartiniai sunkumai nesulyginami su karu, okupacija, tremtimis, pernelyg tylūs. Ir nė dienos be rimtais veidais išsakomų grėsmingų prognozių.

Tada pasiūloma darbo grupė ir planas. Ir viešai pateikiamas alternatyvus ekspertų planas, pripildytas tų pačių dalykų, kaip ir ministerijos dokumente. Su panašiais gąsdinimais. Tada dar opozicijai papasakojama, kad valdžia nieko nedaro emocijoms gerinti, ir paraginama siūlyti vėl tas pačias psichologines visuomenės emocijų reguliavimo priemones.

Kitas žingsnis – pasakyti magiškai skambančius žodžius – valstybė pasirūpins jūsų visų ir kiekvieno emocine sveikata. Ir kiekvienam bus pagal poreikius. Tada labai lengva patvirtinti drąsias, eksperimentines, brangias ir veikiančią sistemą dubliuojančias priemones.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kelios jų tikrai tinkamos ir reikalingos, bet jos kantriai siūlomos jau daug metų. Suma tiksliai nežinoma, bet panašu, kad iš biudžeto nulis apie penkis milijonus eurų. Ir priemonių finansavimas trumpalaikis, nes krizė juk nesitęs amžinai, tik iki 2021 metų pabaigos.

SAM ir nevyriausybinių ekspertų plane siūlomos priemonės visuomenės emocijoms gerinti neturi mokslo įrodymų, nežinoma, ar jos reikalingos ir ar bus veiksmingos. Bet sakoma, kad jos patrauklios daugeliui.

Pabandžius išsiaiškinti, kaip atrodo emociškai sveika visuomenė ir kas ta emocinė sveikata, paaiškės, kad bendra sąvoka tiesiog neegzistuoja. Niekas neklausia ir piliečių – ar jie tikrai nori neaiškių psichologinių paslaugų, ar vis tik priedo prie neįgalumo pensijos, masažo ir kineziterapijos užsiėmimo arba psichoterapijos savo savivaldybėje veikiančiame Psichikos sveikatos centre. Bet pagąsdini, kad „dangus griūva“, reikia „kažką skubiai daryti“, ir ateinančius dvejus metus ramiai leidi pinigus.

Tuo tarpu Lietuvoje COVID–19 ir karantino sukeltos psichologinės krizės tiesiog nėra, nepriklausomai nuo to, kokias vizijas matė užsirūkęs finansų ministras. Psichikos sveikatos krizės nebuvo iki karantino, šiuo metu nėra ir neaišku, ar bus.

Remiantis kitų šalių karantino tendencijomis, naujausi statistikos duomenys, greičiausiai, parodys, kad karantino laikotarpiu sumažėjo mirtingumas tarp vaikų ir paauglių, reikšmingai sumažėjo ir savižudybių, traumų, avarijų, nelaimingų atsitikimų. Paradoksalu, bet tai gali būti pandemija, kurios metu sumažės bendras mirtingumas. Ir tam yra svarių priežasčių.

Infekcijos plitimas suvaldytas, absoliutus mirčių skaičius mažas, o alkoholio vartojimas karantino laikotarpiu mažėjo, bet stiprėjo socialinė kontrolė, vaikai daugiau laiko praleido suaugusiųjų priežiūroje, sustiprėjo tarpusavio palaikymas, atlaidumas, dosnumas. Išliko būtiniausios paslaugos, bet daug kur sumažėjo darbo reikalavimų spaudimas.

Ir istoriniai duomenys rodo, kad karų ir daugelio krizių metu savižudybių skaičius mažėja. Taip nutiko I ir II pasaulinių karų metais, ir net jiems pasibaigus nepralenkė ikikarinio lygmens. Net ir ekonominių krizių metu savižudybių skaičiaus pokyčiai vertinami nevienareikšmiai.

Tačiau tiksliai žinome, kad jeigu negydomos psichikos ligos ir didėja bet kokių psichoaktyviųjų medžiagų, taip pat ir alkoholio vartojimas, savižudybių skaičius didėja. Taigi net jeigu kelis mėnesius trunkantį infekcinės ligos protrūkį, karantino nepatogumus ir užsitęsusią ekonominę krizę prilyginsime pasauliniams karams – vis tiek labiau tikėtinas savižudybių skaičiaus šalyje mažėjimas.

Per šį keisto karantino laikotarpį piliečiai patyrė daugybę nepatogumų, pajuto paslaugų stoką, įvairių sunkumų, įtampos, pokyčių. O štai psichikos sveikatos krizės požymių nėra. Nėra panikos, grūsčių, protestų, eilių parduotuvėse. Sumažėjo konfliktų, patyčių, sustiprėjo išradingumas, žmonės dalinasi, palaiko vieni kitus ir laikosi taisyklių. Net besikeičiančių ir nelabai pagrįstų.

Kažin, ar per visą nepriklausomybės laikotarpį buvome kada nors labiau brandūs ir dosnūs vieni kitiems, kai pagalbą siūlančiųjų gerokai daugiau nei pagalbos prašančiųjų. Dar nebuvo tiek daug verslo skiriamos paramos, fondų, iniciatyvų, gerumo ir kantrybės. Tiek nemokamų paskaitų, mokymų, filmų, kursų. Tiesiog solidarumo cunamis.

Ši krizė atskleidė, kad Lietuvos visuomenė – bendruomeniška, dosni, palaikanti, disciplinuota, greitai reaguojanti į pokyčius, prisitaikanti, kūrybinga, savarankiška, sugeba burtis, organizuotis – pademonstravo įspūdingai stiprią psichikos ir pilietinę sveikatą. Visuomenė, ne valdžia.

Tačiau išlieka ilgalaikė ir prieš karantiną buvusi krizė – sveikatos priežiūros sistemos. Teikiant šias paslaugas gydoma, kol žmogus pasveiksta, padedama išsaugoti sveikatą sergantiems lėtinėmis ligomis, stengiamasi laiku nustatyti ligą, išvengti komplikacijų dėl pavėluotos diagnozės. Krizės požymiai šioje sistemoje įsisenėję.

Matome gydytojų ir kitų sveikatos specialistų nepasitenkinimą dėl didelių krūvių ir neadekvačių atlyginimų, dėl įstaigų administracijos ir valdžios savivalės, beteisiškumo pojūčio, kai valdžia kišasi į visus profesnės veiklos aspektus, gydymo kvotų, nežinia kieno rengiamų ir kaitaliojamų įstatymų ir „tvarkų“. Naujausias sprendimas – rekomendacija gydytojams dirbti „ciklais“, suvaržęs daugybės įstaigų darbą, sumažinęs gydytojų pajamas, tikrai nepagerins psichikos sveikatos. Čia reali krizė, lydima konfliktų, patyčių, kaltinimų, eilių ir blogų sveikatos priežiūros paslaugų rezultatų.

Tai šią krizę ir reikia spręsti. Siekiant geresnių sveikatos rezultatų, turi būti investuojama į įrodyto veiksmingumo gydymo paslaugas. Lietuvoje veikia šiuolaikiškų psichikos sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų tinklas, su tarpdisciplininėmis specialistų komandomis, ambulatorinėmis ir stacionarinėmis paslaugomis, įvairia psichologine ir socialine pagalba.

Negalima švaistyti lėšų mitinėms emocinėms paslaugoms „kažkur bendruomenėje“. Pagaliau, ne valstybės reikalas reaguoti į emocijas, jausmus, juos reguliuoti – čia asmeninio gyvenimo sritis. Visiškai užteks pasirūpinti psichikos sveikatos priežiūros – medicinos paslaugų prieinamumu.

Geresnės psichikos sveikatos pasieksime ne tik teikdami psichiatrijos paslaugas, bet ir tinkamai gydydami padidintą kraujospūdį, diabetą, reumatą, kitas sunkias ligas, tinkamai malšindami skausmą, teikdami slaugos paslaugas – tai bus veiksmingiau, nei neaiški emocinė pagalba ir streso valdymas paskaitomis. Prarastų pajamų kompensavimas – per pašalpas, finansinę paramą, išsaugant darbo vietas, socialinių paslaugų tęstinumas, asmeninis asistentas, pagalba namuose – visa tai puikios priemonės ženkliai geresnei psichikos sveikatai užtikrinti. Piliečiams reikalingas pragyvenimo šaltinis, pajamos, socialinės ir gydymo paslaugos, o ne ekspertų postringavimai apie tai, kad kiekviena krizė – tai galimybė pažinti savo jausmus.

Net ir sudėtingomis pandemijos sąlygomis įstaigos ir specialistai sėkmingai perorientavo paslaugas į nuotolines, užtikrino paslaugų tęstinumą, palaikymą pacientams ir jų artimiesiems. Siekiant sumažinti ilgalaikes neigiamas pandemijos pasekmes svarbiausia – kuo greičiau atkurti iki karantino buvusias veiksmingų psichikos sutrikimų gydymo, sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, reabilitacijos paslaugų apimtis ir kokybę vieningoje veikiančioje sistemoje. Negydomos psichikos ligos – svarbiausias ilgalaikis blogos psichikos sveikatos rizikos veiksnys. Tarkimės, diskutuokime, įrodinėkimė ir neskubėkime. Nes gausime dar vieną valstybinį jausmomatį.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.