Susipažinau su šiuo neeiliniu asmeniu dar gilokame sovietmetyje, kai jis vadovavo Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo institutui. Per M. K. Čiurlionį. Rengiau spaudai „Laiškus Sofijai“ ir turėjau šiek tiek galvosūkio su paskutine Sofijos ir Mikalojaus Konstantino fotografija – apdraskyto paviršiaus ir kėlusia abejonių, ar tai tikrai Čiurlionis.
Pateikiau oficialų prašymą, lyginamąją medžiagą, ir po kurio laiko Institutas davė išvadą: taip, Mikalojus Konstantinas ir Sofija Čiurlioniai. Biografiškai tai skaudus atsisveikinimas su tėviške, palaužtam kūrėjui išvykstant gydytis į Lenkiją. Įteisintas vaizdinis istorinis dokumentas. Įspūdis apie S. Stačioko geranoriškumą liko maloniausias keliolikai metų.
Vėl dalykiškai susitikome, kai Lietuva jau žengė iš sovietijos gniaužtų į būsimą atkurtą valstybę. Maskvoje, SSRS liaudies deputatų suvažiavime, priešinomes net išeidami iš didžiulio posėdžio tuometės M. Gorbačiovo viršūnėlės sumanymui įsteigti „sąjunginį“ konstitucinės priežiūros komitetą, į kurį įeisią neva visų respublikų atstovai ir tai būsianti priemonė stabdyti SSRS laisvėjimą – byrėjimą.
Mums aiškino, kad viskas jau nutarta, net respublikų atstovai jau „išrinkti“, bereiks tik bendro balsavimo. Ir tie atstovai esą pareiškę sutinkantys imtis pareigų... – Ir iš Lietuvos? – Taip, Stasys Stačiokas!
Susisiekėm su Vilnium ir galėjom paneigti šį eilinį taktinį melą. Stasys Stačiokas atsiuntė net raštišką patvirtinimą, kad nėra davęs tokio sutikimo už savo šalies nugaros. Dabar suprantu, kad tuo atsisakė maskvinio prestižo ir privilegijų gerovės, jei būtų tapęs aukštu sistemos sraigteliu sovietų sostinėj, dar ir tramdančiu nepaklusniuosius. Liko Lietuvos sostinėj, Lietuvos teisininku.
Jau nepriklausomoj Lietuvoj S. Stačiokas reikšmingai dalyvavo kuriant liberalų vardu teiktą „sąjūdinį“ Konstitucijos projektą, su kuriuo varžėsi kairiųjų (K. Lapinsko) projektas. Sujungėm kompromisiškai į vieną, ir turim dabartinę Konstituciją. Prie jos ištakų stovėjęs S. Stačiokas tapo paskirtas ir dukart tarnavo šaliai kaip Konstitucinio Teismo teisėjas. 1996–aisiais atėjo išrinktas į Seimą, padėjęs laimėti ir dirbti Tėvynės Sąjungai. Toks buvo dar vienas jo nelojalumas buvusiai kompartijai naujais pavadinimais, lojalumas savo įsitikinimams ir laisvai šaliai.
Su tokiu Stasiu Stačioku susitikdavom pagarbiai ir džiaugsmingai. Pasikalbėdavom. Tik vieno dalyko su juo, amžinatilsiu, jau neaptarsime.
Jis niekad neužsiminė, o man būtų neleidę kažkokie senoviški supratimai. Mat apie konstitucinių teisėjų pareigą išlaikyti balsavimo paslaptį. Ne išpažinties paslaptis, o vis dėlto. Atskirųjų nuomonių tada neleisdavo, tarsi kiekvienas KT narys būtų vienodas, pritariąs daugumai.
Tai apie atvejį, kai Konstitucinis Teismas darė sprendimą dėl valstybės istorijai svarbaus vertinimo, vadovo statuso, ir balsavo taip, kaip norėjo senoji politinė valdžia. 1992 m. pabaigoje priimtoji LR Konstitucija buvo pritaikyta 1990–1992 m. laikinosios konstitucijos laikotarpiui. – Nejau ir tu, Stačiokai? Žinoma, nepaklausiau. Bet paklausiu, kai susitiksime ant labai tolimo suolelio.
Iki pasimatymo, garbingas teisininke.
Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.
