Pozicija

2020.05.14 10:55

Tomas Vytautas Raskevičius. Paskutiniai homofobai Europoje: kada žmogaus teisės taps Vyriausybės prioritetu?

Tomas Vytautas Raskevičius, LGBT žmogaus teisių aktyvistas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys2020.05.14 10:55

Šių metų gegužės 12 d. premjeras Saulius Skvernelis Seimui pristatė 2019 metų Vyriausybės veiklos ataskaitą. Daugiau nei 200 puslapių dokumente žmogaus teisės minimos lakoniškai: individualaus konstitucinio skundo įteisinimas, diskusijos dėl dvigubos pilietybės, alternatyvių ginčų sprendimų (mediacijos) plėtra.

Ataskaitoje nerasime nieko apie tai, kas buvo nuveikta, gerinant su diskriminacija ir socialine atskirtimi susiduriančių visuomenės grupių padėtį, o LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių) asmenų ir jų problemų, Vyriausybės nuomone, apskritai neverta nė minėti. Vyriausybės požiūrį į LGBT asmenis šią savaitę geriausiai apibendrino aplinkos ministrui Kęstučiui Mažeikai išsprūdusi frazė: „negalima teisti žmonių, kurie užsiima kažkokia tai seksualine orientacija.“ Ačiū bent jau už tai.

Kol valstybės politikai neturi ką pasakyti apie LGBT žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, tarptautinės organizacijos skambina pavojaus varpais. Organizacija „ILGA–Euorpe“ Tarptautinės dienos prieš homofobiją ir transfobiją (IDAHOT) proga kasmet publikuoja taip vadinamą „Vaivorykštės indeksą“, leidžiantį palyginti, kaip užtikrinamos LGBT teisės skirtingose Europos valstybėse.

„Vaivorykštės indekso“ duomenys 2020 metais. Lietuva užima 34–ąją vietą tarp 49 Europos valstybių.

Pagal šių metų duomenis, Lietuva užima 34–ąją vietą tarp 49 Europos valstybių, o mūsų šaliai tenkantis įvertis – 23 proc. – nuo praėjusių metų nepasikeitė. Nors mūsų šalies vertinimas, lyginant su kaimyninėmis valstybėmis, atrodo ir ne taip jau blogai, LGBT teisių situacija Lietuvoje stagnuoja metai iš metų.

Šioje srityje lygiuojamės ne į Vakarų ar bent jau Centrinės Europos valstybes, o greičiau į Rytų bloko šalis. Situacija Lietuvoje panaši į situaciją Ukrainoje, Rumunijoje ir Moldovoje. Taip iš dalies nutiko dėl to, kad valstybės politikai nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą nėra priėmę nė vieno teisės akto, kuris kaip nors reikšmingai būtų pagerinęs LGBT bendruomenės teisinę apsaugą. Lyderystės šioje srityje ėmėsi tik nacionaliniai teismai, kurie neleido mūsų šaliai nusiristi į Europos paraštes.

„Vaivorykštės indeksas“ vertina išimtinai teisinę LGBT bendruomenės apsaugą. Galbūt laisvėjantis visuomenės požiūris leidžia kompensuoti teisinės apsaugos trūkumus? Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūros (PTA) 2020 metais publikuotos LGBT asmenų apklausos duomenimis, patys LGBT lietuviai Lietuvą laiko viena homofobiškiausių valstybių Europos Sąjungoje.

Iš 1398 apklausoje dalyvavusių LGBT asmenų iš Lietuvos net 55 proc. teigė per pastaruosius metus susidūrę su diskriminacija įvairiose gyvenimo srityse ir tai yra absoliučiai blogiausias rezultatas tarp visų Europos Sąjungos valstybių.

Šie šokiruojantys rezultatai taip pat sufleruoja, kad LGBT žmonės nėra linkę kreiptis pagalbos į jiems galinčias padėti Lietuvos valstybės institucijas. Pavyzdžiui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kasmet sulaukia viso labo 3–5 skundų dėl galimos diskriminacijos seksualinės orientacijos pagrindu. Galima konstatuoti, kad LGBT asmenų diskriminacija Lietuvoje vyksta „už uždarų durų“.

LGBT asmenų dalis, teigianti, jog susidūrė su diskriminacija per pastaruosius metus. ES PTA, LGBT asmenų apklausa, 2020.

LGBT žmonės Lietuvoje nėra atviri. Net 51 proc. apklausoje dalyvavusių LGBT respondentų teigė, jog nėra atviri apie savo seksualinę orientaciją ir (ar) lytinę tapatybę darbovietėje (pats didžiausias procentas visoje Europos Sąjungoje), o 44 proc. nedrįstų paimti savo tos pačios lyties partnerio už rankos viešoje vietoje, nes bijotų susidurti su smurto, patyčių ar priešiškumo apraiškomis.

Iš esmės tai reiškia, kad 2020 metais LGBT žmonės Lietuvoje gyvena „nematomi“. Visuomenei ir valstybės politikams gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad LGBT situacija aktuali viso labo keletui idėjinių žmogaus teisių aktyvistų ar jau trečią dešimtmetį nesikeičiančiam LGBT bendruomenės „lyderiui“. Kaip sugriauti šią „nematomumo“ uždangą, kai kas antras LGBT žmogus Lietuvoje slepia tai, kas jis yra?

LGBT asmenų dalis, teigianti, jog nėra atvira apie savo seksualinę orientaciją ir (ar) lytinę tapatybę darbovietėje. ES PTA, LGBT asmenų apklausa, 2020.

LGBT žmogaus teisių apsaugos problemas gerai apibūdina „vištos ir kiaušinio“ dilema. LGBT žmonės neatsiskleidžia, nes bijo neigiamos visuomenės reakcijos, o visuomenė išlieka kupina baimių ir stereotipų, nes nepažįsta „tikrų“ LGBT asmenų.

Šioje vietoje lyderystės turi imtis valstybės politikai, kurie privalo būti vienu žingsniu priekyje, užtikrinant prigimtines teises ir laisves visiems Lietuvos piliečiams, nepriklausomai nuo jų seksualinės orientacijos ir (ar) lytinės tapatybės.

LGBT politinė darbotvarkė Lietuvoje labai paprasta – teisiškai pripažinti tos pačios lyties šeimų santykius, panaikinti gėdingą „homoseksualumo propagandą“ draudžiantį cenzūros įstatymą, įteisinti galimybę pakeisti lytį asmens tapatybės dokumentuose ir užtikrinti efektyvų atsaką į homofobinius neapykantos nusikaltimus. Šie teisiniai pokyčiai „Vaivorykštės indekse“ Lietuvą švystelėtų bent jau į stiprios vidutiniokės poziciją, o aiškus ir nedviprasmiškas teisinis reguliavimas reikšmingai prisideda prie pamažu besikeičiančių visuomenės nuostatų.

Deja, politinė kasdienybė Lietuvoje šiandien didesnių pokyčių nežada. Į medžioklės lankais skandalą įsivėlęs ministras vieną iš žmogaus tapatybės bruožų – seksualinę orientaciją – prilygina sąmoningam vertybiniam pasirinkimui, viename sakinyje klaidingai sugretindamas veganizmą, vegetarizmą ir homoseksualumą. Galbūt ministras mano, kad medžioklei prieštarauja tik gėjai veganai?

Nepaisant paviršutiniško valstybės politikų požiūrio, tvirtai tikiu, kad neliksime paskutiniai homofobai Europoje, niekaip negalintys išspręsti su LGBT žmogaus teisių apsauga susijusių iššūkių. Tik tam, matyt, prie valstybės vairo turi stoti politikai, kuriems žmogaus teisės yra ne keiksmažodis, o kertinis demokratinės visuomenės principas.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.