Pozicija

2020.05.11 13:23

Radvilė Morkūnaitė–Mikulėnienė. Viskas eina tik geryn arba „kaip paprasčiau įsigyti brandos atestatą“

COVID–19 – bjaurus reikalas, išmušęs mus visus iš aiškios ir patogios kasdienybės. Suprantama, kad iš anksto pasiruošti tokioms krizėms labai nelengva. Tačiau, kai kurie, dar tik matydami protrūkio pradžią Kinijoje, ėmė galvoti, kaip teks perorganizuoti įprasto gyvenimo tėkmę.

Pavyzdžiui, žinau mokyklas, kurios ruoštis nuotoliniam mokymui pradėjo sausio mėnesį. Bet netrūko ir tų, kurie mojo ranka, sakydami, kad viruso grėsmė yra išpūstas reikalas (net buvęs eurokomisaras Vytenis Andriukaitis, dabar – Pasaulio sveikatos organizacijos specialusis pasiuntinys Europai, sakė, kad nieko čia tokio ir nereikia jaudintis). Panašu, kad mąstant tokiomis ar panašiomis kategorijomis, nebuvo laiku bandyta apgalvoti įvairius scenarijus ir bent bandyti jiems pasiruošti.

Kiekvieną trečiadienį Seimo Švietimo komiteto posėdyje yra rubrika, kurią būtų galima pavadinti „kas geresnio, ministre“. Gerai, kad turime galimybę kalbėtis su ministru Algirdu Monkevičiumi, tačiau abejoju, ar yra tame prasmės. Pasiekia daugybė klausimų iš mokytojų, tėvų, abiturientų ir kitų suinteresuotųjų švietimo sistemos reikalais, o visi ministro atsakymai į juos pasibaigia tuo, ką galima pavadinti „viską darome, viskas jau yra gerai ir bus dar geriau, jau tuoj, jau netrukus“.

Tačiau aiškumo, deja, neatsiranda. Anaiptol, visą ugdymo proceso organizavimą lydėjo nenuoseklumas ir blaškymasis. Ministras galiausiai tarsi paskelbė planus apie mokslo metų trukmę ir valstybinių brandos egzaminų tvarką. Bet ar galima pasitikėti sprendimu ir būti tikriems, kad niekas vėl nesikeis?

Mokslo metų trukmė

Vienoje spaudos konferencijų buvo pranešta, kad mokslo metai bus trumpinami ir pamokos vyks iki birželio 1 d. Dabar gi ministras teigia, kad birželio mėnesį vaikai sugrįš į klases, ugdymo procesas vyks mokyklose birželio mėnesį ir, kad jos pačios turi apsispręsti, kiek ir kaip dirbs su moksleiviais. Tuo pačiu ministras pasirašo įsakymus, kuriais visoms klasėms bent savaite trumpina ugdymo dienų skaičių, to niekaip nepagrįsdamas ir nepaaiškindamas.

Mokyklų autonomija ir savarankiškumas – labai gerai, tačiau panašu, kad ministras tuo nori pridengti savo neryžtingumą ir valios stoką. Ugdymo įstaigų administracijos negali išmanyti ir epidemiologinės situacijos, tokiais klausimais turi būti gaunamos aiškios sveikatos specialistų rekomendacijos ir pateikiamos instrukcijos dėl mokinių (ne)grįžimo į mokyklas.

Mokyklos baigimas ir egzaminai

Aš čia nekalbėsiu apie fundamentalią diskusiją, ar reikalingi brandos egzaminai, ar stojimą į aukštąsias mokyklas turėtų organizuoti patys universitetai. Čia apie tai, kaip chaotiškai vyko procesai dėl sprendimų. Pačioje pradžioje buvo diskutuojama, kad gal išvis vertėtų atsisakyti brandos egzaminų ir, kad priėmimas į aukštąsias mokyklas būtų vykdomas pagal metinius vidurkius. Laimei, tokios idėjos atsisakyta. Tada paskelbta apie nukeltą egzaminų sesiją. Kilo krūva klausimų: kaip bus organizuojama, kaip bus užtikrintas rizikos grupėje esančių mokytojų saugumas, kaip bus su darbo apmokėjimu, kaip bus su atostogomis ir pan.

Galiausiai – naujas sunkiai suvokiamas siūlymas „kaip paprasčiau įgyti brandos atestatą“ (nepasakant, kad su tuo „paprastesniu“ pasirinkimu sumenksta galimybės studijuoti aukštojoje mokykloje). Ministerijos iniciatyva buvo parengta anketa su absoliučiai ydingai suformuluotais klausimais: ar norite paprastesnio vidurinio mokslo įsigijimo (t. y. egzaminų tvarkos) ir kokį vieną egzaminą norėtumėte laikyti (jei ne lietuvių kalbos).

Anketa išsiuntinėta neaišku kokiais principais – vienuose miestuose gavo skirtingų dalykų mokytojai, kituose – moksleiviai. Apie tai nežinojo savivaldybių, mokyklų steigėjų, atstovai. Keisčiausia, kad dėl šios iniciatyvos kilmės pati ministerija melavo. Prieš keletą dienų klausiau ministro, ar su jų žinia vyksta tokios apklausos, atsakymas buvo, kad ministerija anketų nesiuntinėja. O jau kitą dieną paaiškėjo, kad ministerija yra iniciatorė.

Tačiau galiausiai, ką davė tokia iniciatyva – tik daugiau sąmyšio švietimo bendruomenėje. Kažkas suprato, kad užteks laikyti vieną brandos egzaminą, norint sėkmingai įstoti į universitetą, nes galbūt papildomus reikės lakyti aukštojoje mokykloje. Kiti gūžčiojo pečiais – tai kiek tų egzaminų išvis bus galima laikyti? Nemaža dalis respondentų atsakė, kad reiktų paprastinti tvarką ir laikyti tik vieną egzaminą. Na, kitokio atsakymo galbūt būtų sunku tikėtis, kai klausimynas tokia linkme suformuluotas.

Keistai gaunasi, nes ministras atsiklausia nuomonės, gauna atsakymą ir daro atvirkščiai. Tai kam tokios apklausos? O gal ministras dar kartą pakeis nuomonę?

Teoriškai, norint įstoti į aukštąją mokyklą, užtenka laikyti du valstybinius egzaminus, o dviejų dalykų užtektų metinių vidurkių (aišku, jei aukštoji mokykla nesilaiko taisyklių, tai galima dar su paprastesniais rezultatais). Galbūt kažką tokia perspektyvą vilioja, tačiau pagal balų sumą su vidurkiniais rezultatais abiturientas niekaip neįstos į nemokamą vietą universitete, o ir į mokamą mažai tikėtina, kad pavyks. Šita Vyriausybė šiaip jau nemažai kalbėjo apie platesnį aukštojo mokslo prieinamumą, tačiau patys prieštaraudami sau, su savo abejotinomis iniciatyvomis, galimai stumia jaunus žmones iš universitetinio mokslo lauko.

Tiesa, ministras tebeturi galimybę supaprasti stojimo tvarką – sumažinti konkursinio balo dydį (gi ir tos apklausos, matyt, dėl to darytos). Tuomet į universitetus galėtų stoti ir vieną egzaminą išlaikę. Tai būtų ydinga. Tai būtų didelė neteisybė tų abiturientų atžvilgiu, kurie yra ir buvo pasiryžę laikyti bent tris valstybinius egzaminus ir pretenduoti į savo norimas specialybes su geriausiais rezultatais.

Deja, atrodo, kad kai kuriais atvejais esama požiūrio – „laimei, kad ta korona ištiko“. Toks įspūdis susidaro dėl iniciatyvų, kuriomis siekiama palengvinti brandos atestato gavimo procedūrą. Faktas, kad ne visi gimnazijų absolventai ketina studijuoti aukštosiose mokyklose, tad ministerijai gimsta išganinga mintis, prisidengiant virusu, atpalaiduoti šiuos moksleivius nuo reikiamo kiekio egzaminų. Bet mokytis mokykloje ir ją baigti neturi būti kažkoks nenusakomas lengvumas – reikia pastangų ir darbštumo, reikia laikytis bendrų sutartų taisyklių.

Sakoma, kad toks sprendimas, dėl mažesnio skaičiaus egzaminų, sumažintų moksleivių srautus, tad būtų lengviau vykdyti egzaminus, nes būtų paprasčiau laikytis Sveikatos ministerijos rekomendacijų dėl epidemiologinio saugumo. Tačiau man kyla kitas klausimas – egzaminus bus galima laikyti ne didesnėmis nei 9 abiturientų grupėmis, o tai kaip bus organizuojamas darbas moksleiviams grįžus į mokyklas? Kokie atstumai, kokie srautai? Kol kas apie vieningas, aiškias tvarkas nesigirdi. O sekant sveikatos ministro Aurelijaus Verygos logiką, kuris pareiškė, jog scenos menų atlikėjams nebuvo draudžiama susirinkus repetuoti, nenustebčiau, kad bus pasakyta, jog, tiesą sakant, ir moksleiviai po kelis galėjo mokytis mokyklose.

Man neatrodo, kad viskas eina tik geryn. Krizės akivaizdoje dar labiau paryškėja įvairios švietimo sistemos problemos. Ministras, užuot elgęsis ryžtingai, bando padaryti ir salto, ir špagatą vienu metu ir galiausiai nebėra aišku, tai ką gi ministras daro vardan kokybiško švietimo ir ugdymo Lietuvoje. Tad norisi palinkėti ministrui:

– Aiškumo ir nuoseklumo – bet kokie svarstomi galimi sprendimai turi būti aiškiai komunikuojami visai švietimo bendruomenei. Suprantama, kad mes nežinome, kokia epidemiologinė situacija bus po mėnesio, bet reikia turėti bent keletą scenarijų ir jiems ruoštis. Tačiau blaškytis tarp savo sprendimų, vieną dieną skelbti vienokius samprotavimus, kitą dieną imtis sąmyšį keliančių iniciatyvų – nerimta.

– Skaidrumo ir pagrįstumo – neturi būti manipuliacijų, siekiant įtikti vienoms ar kitoms grupėms. Būtina remtis ekspertų ir švietimo specialistų nuomonėmis, kurios orientuotos į kokybišką švietimą ir ugdymą. Turi būti atvirai pristatomi argumentai bei išvados dėl priimamų sprendimų.

– Teikti paramą švietimo bendruomenei – priimtus sprendimus dėl brandos egzaminų ir kitų klausimų turės įgyvendinti mokyklos. Todėl mokykloms turi būti suteikiamos ne tik abstrakčios bendro pobūdžio rekomendacijos, bet ir konkretūs galimi veiksmų planai. Dėl nuotolinio ugdymo mokyklos turi ir taip padidėjusį krūvį, todėl visi papildomi įpareigojimai mokykloms turi būti paremti konkrečiais sprendimų įgyvendinimo variantais, kuriuos mokyklos galėtų tiesiog pasiimti ir pritaikyti savo situacijai. Kadangi situacija neeilinė, būtų prasminga ministerijoje įsteigti „karštąją liniją“ abiturientams, kur jie galėtų sužinoti visą informaciją apie pasikeitimus ir kaip tai lemtų jų ateitį.

– Telkiančios lyderystės – įsiklausyti į švietimo bendruomenę, ypač tais atvejais, kai ji kalba vienu balsu. Pavyzdžiui, visa lituanistų bendruomenė prašė atsisakyti perteklinės lietuvių kalbos ir literatūros kalbėjimo įskaitos laikymo, tačiau prašymas nebuvo išgirstas. Švietimo bendruomenė tikisi, kad ministras turi savo viziją, kurią aptaria su suinteresuotomis pusėmis ir pajėgia priimti geriausią sprendimą. Nenuvilkite jų.