Okupuotosios Lietuvos laikotarpis – lygiai pusė šimtmečio – paliko mums ideologinių, tad ir istorinių, teisinių, moralinių klausimų per akis. Ko gera, dar nė neatsimerkėme. O jei ne dabar, tai kada? Atkurtosios 30–metis.
1940–1990 m. Lietuva gyveno arba egzistavo ne pagal savo būdą, teisę ir valią, o svetimų galybių primestomis nelaisvės sąlygomis. Verste verčiama nebūti savimi, tad persigimti ir dvasiškai nusižudyti.
Praėjo prievartystės pusšimtis. Žaizdoti protai susigūžę laižo sopamas vietas – gal pasveiksime. Vis dėlto, norėdami tęstis kaip tauta, turime bent norėti pasveikti.
Reikia atsakymų. Brėkšmo belaukiant.
Atkurtos valstybės šakotą trisdešimtmetį prastūmę, juntame pamatinių egzistencinių, ypač teisinių dalykų aiškumo stoką.
Pavergtoji tauta atsidūrusi nelaisvėje, smurtu išplėšta iš laisvųjų tautų pasaulio. Ir iš to nelaisva valstybė (laikinai panaikinta) inkorporuota į svetimą valstybę, kol ta ją suvirškins.
Mus lydi, atsiveja neteisinis nelaisvės laikotarpis su savo inercija – lyg norėtų tęstis. Norėdami būti kitokie ir kitame laike (jeigu norime), turėtume priešintis blogajai inercijai.
Esmingai svarstytina:
veikla/tarnyba okupuotos šalies administracinėse struktūrose, kurias sudarė arba toleravo/naudojo šalies okupantės valdžia (tiesiog ir per vietininkus). Ostlandas ir LSSR. Ar tokia tarnyba/veikla laikytina kolaboravimu su okupuojančia valstybe? Kolaboracija ar ne?
Administracinių funkcijų atlikimas (pagal visuomenės reikmę ir savo nuožiūra?), vykdant okupacinius įstatymus arba iš dalies jų nevykdant.
Benamiai, skurstantys, pabėgėliai, bet kuri administracija turi jais rupintis. Kaip elgėsi?
„Okupuotoji Lietuva“ – tai ir vieta, ir statusas. Tai buvimo, vyksmo vieta pasaulyje, Europoje. O statusas?
Buvimas okupacijoje (okupuotoje teritorijoje), primesta padėtis, žmonės jos nepasirinko.
Tai ir „buvę valstybės piliečiai“ (A. Mackus), ir naujos kartos – buvusios valstybės buvusių piliečių palikuonys.
Taipgi naujai atvykę galimi būsimos valstybės piliečiai.
Pažvelkime į konkrečius probleminius barus.
Natūrali, prigimtinė pastanga: išlaikyti dirbamą žemę (neužleisti usnynais).
Ar tai kolaboracija, ar pasipriešinimas? (kad būtų, kai žmonės grįš).
Kaip tada bei nūnai retrospektyviai vertintinas (savų) įstatymų ar (svetimų) „įstatymų“ vykdymas/nevykdymas?
Teisėti (?) ir neteisėti (okupuojančios šalies) įstatymai. Kaip Lietuvoje funkcionavo Vokietijos ir Sovietijos įstatymai, kurie veikė 1940–1944? O 1945–1990? Mėginimai legalistiškai pasipriešinti 1989 metais (LSSR konstitucijos taisymai) ir jų bergždumas neatkuriant nepriklausomybės.
Iš konstitucinio maišto – Kovo 11–osios sukilimo – į savą įstatymdavystę. Tarkim, visa tai užduotis Lietuvos istorijos institutui arba kitai, darbščiai ir veiksniai institucijai, kuriai rūpėtų valstybės savivoka. Gal rasis, gal po rinkimų.
