Mūsų, Lietuvos antiastravininkų, problema yra astravininkai. Jie – už Astravo pabaisą arba pritaria nesipriešindami. Iš esmės tai tas pat. Nori nenori, radosi frontas. Lietuvos valdžia dar nežinia kur. Nepopierinių veiksmų nėra.
Astravininkų ginklas, gana paveikus, visur sakyti ir kartoti, kaip maldelę, kad Astravo brudui priešinasi tiktai „konservatoriai“.
Kartojantys šią maldelę gal vien todėl, kad nemėgsta „konservatorių“, savaime virsta astravininkais. Aria „Rosatomo“ kryptimi. Poteriauja Astravo poterį, laukia po medžiu, kas bus.
Antiastravininkai mato didžią grėsmę Lietuvai, tenemeluoja trumparegiai arba papirkti astravininkai, piliečiams jau nė žiūrono nereikia, – ir sako, kad pabaisą būtina pastūmėti į rytus, kuo toliau nuo Vilniaus. Europos Sąjunga primokės, by toliau. O jūs neskubėkit, nekraukit urano iš Uhano.
Astravininkai dainuoja sovietmečio romansą: „Aš lauksiu prie Vilniaus“. Pakirtinėja Lietuvos pasipriešinimą. Te(nu)sprogsta! Nejau tai stribų darbas?
O liaudis tyli, sakė Aleksandras Puškinas.
Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.