Koronavirusas pakeitė mūsų gyvenimą visose srityse. Stoja ne tik ekonomika, bet ir politinė veikla. Trūkinėja ne tik socialiniai, bet ir politiniai ryšiai. Dar tik mokomės bendrauti ir dirbti nuotoliniu būdu. Mokomės visą veiklą perkelti į virtualiąją erdvę, su didele jėga užgulėme socialinius tinklus. Gyvename karantine, nesulaukdami, kada visa tai baigsis. Dar negalime iki galo suvokti, kad privalome išmokti gyventi ir politikuoti kitaip. Tam prireiks nemažai laiko, kurio kaip tik ir neturime.
Jau mėnuo kaip paskelbti nauji Seimo rinkimai, jau mėnuo vyksta rinkiminė kampanija. Tačiau niekas to nepajautė. Politines partijas apėmęs sąstingis, negebėjimas prisitaikyti, įsisavinti naujus veiklos būdus. Pavieniai politikų ir politologų pareiškimai apie artėjančius rinkimus paskęsta kovos su koronavirusu žinių srautuose.
Seimo rinkimų organizatoriai blaškosi nesugebėdami sumodeliuoti balsavimo pandemijos sąlygomis. Akivaizdu, kad rinkimai bus kitokie. Nebus galimybių prisistatyti naujoms partijoms ir naujiems kandidatams. Iki minimumo sumažės tiesioginio bendravimo su rinkėjais.
Įkyriai kirba klausimas, ar bus įmanoma spalio mėnesį surengti normalius (t.y. laisvus ir demokratinius) parlamento rinkimus. Jau prarandamas laikas padaryti Konstitucijos pataisas, suteikiančias galimybę nukelti rinkimų datą. O ir šiame Seime sunku įsivaizduoti visų frakcijų sutarimą dėl tokio Konstitucijos patikslinimo.
Tikėjausi, kad kova su koronavirusu suvienys visus politikus, visas politines jėgas. Klydau, opozicija aršiai politikuoja ir siekdama savanaudiškų politinių tikslų, stengiasi visaip trukdyti Vyriausybei veikti šioje sudėtingoje situacijoje.
Taigi parlamento rinkimai bus kitokie. Tikriausiai mažai įtakos turės programos ir naujos „žvaigždutės“. Dažnas balsuos „aklai“ arba pagal seniai nusistovėjusius įsitikinimus ir simpatijas. Sunku pasakyti, ar koronavirusas neužgoš tų pokyčių, kurie pastaruoju metu įvyko mūsų partinėje sistemoje. Daugiausia pasikeitimų šiemet dešiniajame flange: nuo konservatorių atsiskyrė krikščionys, jau turime tris liberalų partijas (viena iš jų su tvarkos pagalba augina raumenis), susikūrė tautininkų antieuropinė partija, pasikeitė emigrantų partijos savininkas...
Tačiau kairiajame flange po prieš dvejus metus įvykusio socialdemokratų partijos skilimo neatsitiko nieko naujo. Nors įvairių permainų intencijų būta paskelbtų. Pernai buvo apsireiškęs kairiųjų jėgų vienytojas Vytenis Andriukaitis. Mes iš karto palaikėme šį jo šventą tikslą.
Deja, nei atsakymo, nei pasiūlymo vienytis negavome. Po to ir pats vienytojas kažkur pradingo. Suprantame, kad ir pati socialdemokratų partija, tuomet sėdėdama su konservatoriais ir liberalais viename vežime, apie jokias kairiąsias vertybes ar kairiųjų vienybę negalvojo.
Kairiajame flange pirmoji kregždutė pasirodė balandžio pabaigoje. LSDP valdyba liepė LSDP frakcijai nutraukti koaliciją su dešiniaisiais Seime. Iš tiesų, opozicinė vaivorykštė buvo pasaulyje unikalus parlamentinis reiškinys. Demokratiniame pasaulyje plačios koalicijos sudaromos tik tuomet, kai reikia užtikrinti stabilią valdžią. Iki šio Seimo ir Lietuvos parlamente paprastai būdavo dvi atskiros opozicijos: dešinioji ir kairioji. Tik pernai dėl opozicijos lyderio posto ir su tuo susijusių privilegijų socialdemokratai įsiropštė į konservatorių ir liberalų vežimą.
Socialdemokratų sprendimą nutraukti juos kompromituojančius saitus su konservatoriais pasveikinome ne tik mes, juos sveikino ir valstiečiai žalieji, teigiamai vertino ir ministras pirmininkas, tik santūriai pabarė atskiri konservatoriai.
Ilgai mums džiaugtis neteko. Nors LSDP frakcija išėjo iš dešiniųjų opozicinės koalicijos, tačiau ir toliau kalba bei balsuoja Seime kaip konservatoriai. Pasisako netgi prieš socialines pašalpas dabartinės krizinės situacijos metu, nors tai atitinka jų deklaruojamoms vertybėms ir jų partijos programai. Kaip gi paaiškinti šias anomalijas?
Manome, kad galimi tik du tokio socialdemokratų elgesio paaiškinimai. Pirma, LSDP frakcijos Seime nariai nepakluso partijos nurodymui. Tik formaliai išstojo iš dešiniosios opozicijos koalicijos. Iš tikrųjų ir toliau tęsia bendradarbiavimą ir sugyvenimą su konservatoriais.
Antra ir labiau tikėtina, kad pats pareiškimas apie ryšių nutraukimą su konservatoriais buvo tiesiog rinkėjų apgavystė. O švelnus konservatorių pabarimas iš anksto suplanuota dūmų uždanga. LSDP vadovybė suprato ar buvo pakonsultuota, kad būnant iš vien su konservatoriais, rinkimuose laukia dideli nuostoliai.
Nenustebsime, jeigu po rinkimų paaiškės, kad egzistuoja slaptas konservatorių ir socialdemokratų vadovų susitarimas dėl valstybės užvaldymo. O dabartiniai veidmainiški išsiskyrimai ir pasibarimai tik paprastas rinkiminis triukas.
Koks tuomet likimas laukia socialdemokratijos? Ar mes sugebėsime konkuruoti su didžiulius finansinius ir žmogiškuosius resursus turinčia LSDP? Kito kelio nėra ir jau dabar privalome ruoštis. Mes privalome apginti socialdemokratines vertybes ir išsaugoti Lietuvoje nekonjunktūrinę socialdemokratiją.
