Pozicija

2020.05.07 17:13

Vytautas Landsbergis. Karas, kuris nesibaigia

Vytautas Landsbergis, Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas2020.05.07 17:13

Artėja gegužės 8–oji, 1945 metų Vokietijos kapituliacijos ir Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 75–osios metinės. Keistybė ir tragedija ta, kad iš tikrųjų anuometinis Didysis karas dėl kai kurių fanatikų pasaulinio įsigalėjimo neturi pabaigos. 

Pradžia aiški – tai 1939 metų Maskvos paktas, dviejų agresyvių „socialistinių“ diktatūrų sandėris užpulti bei sudraskyti Lenkiją ir pasidalyti dar Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą.

Tokie dokumentai paprastai nusakomi pagal pasirašymo vietą, tad ir šį Stalino–Hitlerio sandėrį (kurį pasirašė dviejų imperijų užsienio reikalų ministrai) dera vadinti Maskvos paktu.

Maskva arba Rusija kaip iniciatorė pagrįstai savinasi net karo autorystę. Nepamirština bendraautorystė. Karo prieš Lenkiją ir kitas mažesnes kaimynes, tuoj išaugusio į pasaulinį. Tiesa, oficialiai jį vadindama savuoju „Tėvynės“ karu, Rusija niekad nepatikslina, kokiose geografinėse ribose buvo ir šiandien yra matoma ta kažkurių tautų tėvynė. Ukrainos tėvynės karas iš tikrųjų vyksta dabar.

Apskritai, kol tebėra neteisėti, tarptautinės bendruomenės nepripažįstami žemių užkariavimai, tol tebevyksta karas. Įšaldytas, įpūdytas... Hibridinis... Užsibetonavusiam agresoriui telieka sugriauti pačią tarptautinę bendruomenę, ir nebus kam jį peikti, drausminti.

Tad Antrojo pasaulinio karo pradžia aiški, o jo pabaigos nėra ligi šiol. Rusija vis dar neturi sienos sutarties su 1940–aisiais (ir po to 1944–aisiais) užkariauta ir vėl 1990–1991 m. išsivadavusia Estija.

Neturi taikos sutarties nė su Japonija.

Matant padėtį Europoje po 1945–ųjų gegužės aštuntosios, nekorektiška vadinti ją „pokariu“, nes likę užkariavimai, o juolab grobiamieji–baudžiamieji karai „po karo“, tai vis to paties Antrojo pasaulinio tąsa. Kai ėjome į atkuriamą Nepriklausomybę, pasaulyje net oficialiai kalbėta, jog štai, galų gale, užbaigiamas Antrasis pasaulinis karas.

Žinoma, ir Rytų Vokietijos išėjimas iš okupacinio–satelitinio statuso buvo ano karo ir nelaisvės pabaiga. Pavergtosios tautos... Sinchroniškai su Lietuvos išsivadavimu. Griūna Berlyno siena, o Lietuva išsirenka Atkuriamąjį Seimą.

Europa dar ir šiandien tebeturi išsivaduoti iš sovietinės istorinės–politinės minčių okupacijos. Išmokti gyventi „pagal tiesą“, anot A. Solženycino, o ne pagal stalininius–putininius informacinio karo pasakyvus. Pasakos apie išvaduotojus (nebent peremėjus iš ankstesnių išvaduotojų), pamiršusius išeiti ir planavusius tolesnį visos Europos raudoną „išvadavimą“ iki Lamanšo ir Adrijos, nebepasakotinos. Nebent vaikų darželiuose rengiamose politinėse sukaktuvinėse Rusijos pergalių konferencijose. Mūsiškiai galėtų jose papasakoti ir apie Lietuvos 1940–ųjų m. stalininį išvadavimą iš Lietuvos. Toks buvo įvestas privalomas žodynas. Okupacinis. Pamirškime.