Lietuva numato elektros sinchronizaciją su Europa 2025 metais, o Baltarusija ketina įjungti branduolinę jėgainę Astrave jau šiemet.
Ne atominės elektrinės Astrave ateitis ir jos elektros eksportas priklausys nuo sinchronizacijos, o sinchronizacija priklausys nuo Rosatom pastatytos jėgainės Astrave.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda paskambino Baltarusijos prezidentui, kviesdamas plėtoti ekonominį bendradarbiavimą ir paklausė, ar tam netrukdys Lietuvos prieštaravimas dėl atominės elektrinės Astrave. Aliaksandras Lukašenka atsakė, kad prieštaravimas netrukdys.
Bet G, Nausėda nepaklausė, ar Baltarusija sutinka, kad Lietuva nepirks elektros iš Baltarusijos. Ar A. Lukašenka nepasakys, kad tada Baltarusija neveš krovinių Lietuvos geležinkeliais ir nekraus jų per Klaipėdos uostą? Ar nepasakys, kad jei Lietuva neįsileis komercinių elektros srautų iš Baltarusijos, tai kodėl Baltarusija turėtų neišjungti elektros linijų ir užtikrinti Lietuvos technologines elektros reikmes? Ką į tai atsakys prezidentas G. Nausėda?
Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė pareiškė, kad – cituoju: „Jei Lietuva pirktų elektrą iš Baltarusijos, tai būtų įstatymo pažeidimas. Ir taškas“. Ar tik pažeidimas ir taškas? Ar prezidentūra nesupranta, kad tai būtų didžiausias politinis ir strateginis Lietuvos pralaimėjimas. Tai būtų galima palyginti su Lenkijos ultimatumu ir Lietuvos sutikimu užmegzti diplomatinius santykius 1938 metais.
Ar tam Lietuva uždarė Ignalinos atominę elektrinę, kad pažeidžiant aplinkosauginius ir branduolinės saugos reikalavimus kita atominė elektrinė iškiltų už 20 kilometrų nuo Lietuvos ir 40 kilometrų nuo Vilniaus?
Kam Lietuva už šimtus milijonų eurų tiesė elektros linijas į Švediją ir Lenkiją, statė 9–tą bloką Elektrėnuose, jeigu galės „džiaugtis draugiška elektra“ iš Baltarusijos? Kam skirtos visos energetinės nepriklausomybės startegijos ir Europos žaliasis kursas, jei Lietuva taps technologiškai, ekonomiškai ir politiškai priklausoma nuo Baltarusijos atominės Astrave?
