Dabartinė koronaviruso pandemija tikrai nėra kažkoks išskirtinis reiškinys pasaulio istorijoje. Juk tų epidemijų, pandemijų ir visokių kitų katastrofų mūsų planetos istorijoje būta tiek ir tiek, ir kur kas grėsmingesnių nei dabartinė. Nors... gal kai kuriais aspektais ir išskirtinis reiškinys. Aišku, ne dėl epidemijos daromos žalos dydžio, o dėl pasaulio reakcijos į ją. Anksčiau pasaulis nebuvo toks globalus, tad kad nebuvo galimybės taip greit ir visos planetos mastu reaguoti.
Dabartinė Lietuvos valstybinių institucijų reakcija į pandemiją, atvirai kalbant, nėra visai bloga. Aišku, yra nemaža klaidų, ir dauguma jų įvyko (vyksta, vyks) tiesiog dėl to, kad trūksta standartinių procedūrų. Žinoma, valstybė turi įvairių planų įvairioms situacijoms, bet ši pandemija labai gerai atskleidė, kad vis tik ne visai tobuli tie planai (arba kai kurių išvis nėra), o jei ir tobuli, tai netinkamai vykdomi. Aišku, teorija – vienas dalykas, o praktika – kitas. Arba kaip pasakė generolas Helmuth von Moltke – kiekvienas planas yra geras iki pirmo susidūrimo su priešu.
Bet štai kas labai svarbu šioje situacijoje (o gal net ir svarbiausia) – visuomenė beveik nieko arba visiškai nieko apie šiuos planus nežino. Aš, savaime suprantama, nekalbu apie slaptus ir konfidencialius dokumentus, bet juk visuomenė PRIVALO žinoti, o dar geriau – ne tik žinoti, bet ir pasiruošti įvairioms galimoms ekstremalioms situacijoms.
Paprasčiausiai piliečius parengti įvairioms ekstremalioms situacijoms būtų, juos apmokant trumpuose kursuose ir instruktažuose – juos būtų galima organizuoti ir savivaldybėse. Savivaldybės turėtų parengti mobilizacinius planus įvairioms situacijoms. Aišku, jos ir dabar tą daro, bet tie planai turėtų būti ne tik stalčiuose, kaip kad yra dabar, bet pagal juos privalomai vykdomi mokymai. Aišku, kur kas geriau nei trumpalaikiai kursai būtų ilgesnės trukmės piliečių parengimas, bet kol tokį sugalvosime, pradėkime bent nuo to.
Pasiruošti visoms grėsmės neįmanoma, jos įvairios, kai kurios potencialios grėsmės, ko gero, mums net visiškai nežinomos. Bet jei bus parengta piliečių pasiruošimo grėsmėms bei mobilizacinė sistema, tuomet visas galimas grėsmes bus kur kas lengviau įveikti.
Lygiai tas pat su resursais. Dabar girdime daug kritikos, esą valstybė nepasiruošė pandemijai (iš tikro nė viena valstybė pasaulyje nepasiruošė), neturėjo pakankami apsaugos bei kitokių reikalingų priemonių. Iš vienos pusės, tai teisinga kritika. Iš kitos – nagi tikrai įmanoma turėti pakankamų resursų VISOMS galimoms grėsmėms. Kur kas svarbiau – turėti finansinius resursus ir greito reagavimo mechanizmus.
Pavyzdžiui, jei dabar prikaupsime daugybę apsaugos, medicininių bei kitokių priemonių, atsižvelgdami į dabartinę pandemiją ir ruošdamiesi ateityje panašias įveikti kur kas greičiau bei geriau, nei dabar, iš tikro galime susidurti su vėl pasaulinio ar bent jau didelio masto visiškai kitokio pobūdžio grėsme, kuriai ir vėl nebūsime pasiruošę. O tų grėsmių yra daug, ir absoliučią daugumą mes žinome.
Gamtinės grėsmės: žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, epidemijos, potvyniai, uraganai, tektoninių plokščių staigūs pasislinkimai, sausros ir t.t. ir t.t.
Antropogeninės grėsmės: karai, branduolinės, cheminės, bakteriologinės ir kt. katastrofos, aplinkos tarša, skurdas, blokados, embargas ir t.t. ir t.t.
Aišku, kai kurios tos pačios rūšies grėsmės gali būti kaip gamtinės, taip ir antropogeninės, arba mišrios (epidemijos, gaisrai, potvyniai ir t.t.). Geriausias mišrios grėsmės pavyzdys, ko gero, yra klimato šiltėjimas. Jį sąlygoja kaip natūralūs gamtiniai procesai, taip ir dėl žmogaus vykdomos aplinkos taršos papildomi veiksniai.
Galbūt, derėtų priskirti prie gamtinių, bet vis tik kaip atskirą kategoriją išskirčiau kosmines grėsmes. Jas išskiriu dėl to, kad tai grėsmės, ateinančios iš už mūsų planetos ribų ir dėl jų išskirtinio galimų padarinių dydžio. Tai būtų: asteroidai, įvairių gyvybės formų (nuo virusų iki sudėtingesnių formų) invazija, ypatingai didelės Saulės audros, radiacijos padidėjimas, planetos trajektorijos pasikeitimai ir t.t. ir t.t.
Tinkamai pasiruošus valstybei (t. y. pirmiausia – jos piliečiams), labai svarbu ir tarptautinis pasiruošimas bei koordinacija. Šios dabartinės pandemijos pačioje pradžioje ES, deja, iš pradžių pasimetė, visos valstybės pradėjo paklodę tampyti kiekviena į savo pusę, netgi atrodė, kad Europos Sąjungos kaip ir nebėra.
Bet, reikia pripažinti, gana greitai atsipeikėjome ir pradėjome bendrą veiklą. Angela Merkel pabrėžia, kad Europos vienybė krizės metu yra dar svarbesnė, nei įprastai. Ji teigia, kad „per artimiausias savaites ir mėnesius labai svarbu parodyti, kad esame visi kartu, kad kartu kovojame su ekonominėmis problemomis, kad kartu darome viską Europos augimui atkurti.“ Ir dabar, nepaisant kai kurių valstybių propagandos, Europos Sąjungos valstybių parama viena kitai yra nepalyginamai didesnė, nei iš išorės.
Aišku, ypatingų grėsmių akivaizdoje privalo vienytis ir visas pasaulis. Tiesa, sunku įsivaizduoti demokratinio pasaulio vienijimąsi su autokratiniais režimais, bet juk visi suprantame, kad tokiu atveju tai neišvengiamas, ir aišku, laikinas, susivienijimas.
Taip, kaip Antrojo pasaulinio karo metu JAV ir Britanija laikinai susivienijo su Sovietų Sąjunga tam, kad būtų nugalėtas dar didesnis tuo metu buvęs blogis – nacistinė Vokietija, taip ir dabar ar ateityje, iškilus didžiulėms ar netgi egzistencinėms grėsmės, dabartinis demokratinis pasaulis irgi bus priverstas laikinai vienytis su autokratinėmis valstybėmis, tokiomis kaip Rusija, Kinija ar pan.
Kuomet pačiai Britanijos egzistencijai iškilo pavojus, Churchillis net pasakė, kad pasikviestų į sąjungininkus patį šėtoną, jei tik tai padėtų nugalėti Hitlerį. Ir ką gi – šėtonas atėjo jam į pagalbą – Stalinas. Bet kai buvo įveiktas bendras priešas, laikina sąjunga, savaime suprantama, nutrūko ir vėl tęsėsi natūrali nesutaikomų ideologijų priešprieša, pasibaigusi komunizmo žlugimu.
Lygiai taip ir dabar, pasaulinės pandemijos akivaizdoje – nebėra kada ginčytis, reikia visiems kartu veikti greitai. Bet deja deja – net didžiausio pavojaus akivaizdoje tiek Rusija, tiek Kinija savo tikrą ar tariamą paramą kitoms valstybėms pirmiausia išnaudoja savo propagandai – esą žiūrėkite, kaip stiprios rankos valstybės geriau susitvarko nei „ištižusios demokratijos“. Bet tikrovė parodė visai ką kita – iš tikro diktatūros su krizėmis susitvarko kur kas prasčiau, nei demokratijos. Dėl paprasčiausių priežasčių: niekas nieko nežino, visi visko bijo ir dėl to niekas nieko nenori daryti.
Jau seniai kalbama apie Jungtinių Tautų reformą. Būtent, pertvarkyti šią organizaciją į demokratinių valstybių susivienijimą, diktatūroms gi suteikiant galimybę pasikeisti į demokratijas ir tik tada prisijungti prie Jungtinių Tautų. Manau, šios pandemijos viena iš išmoktų pamokų ir bus tokia reforma.
Beje, patarimas tiems, kas turi politinių sprendimų teisę – jei norite tinkamai pasiruošti būsimoms krizėms, daugiau žiūrėkite fantastinius (ypač katastrofų) filmus. Ten yra praktiškai visi galimi scenarijai. Nejuokauju.
