Pažiūrėkime faktams į akis. Pirmas faktas. Lietuva ekonominio bendradarbiavimo su Baltarusija nesieja su Astravo AE klausimu. Prezidentas Gitanas Nausėda kviečia bendradarbiavimą plėsti ir klausia, ar Baltarusija Lietuvos pasisakymą prieš Astravo AE nelaikys kliūtimi ekonominiam bendradarbiavimui.
Antras faktas. Lietuva neprieštarauja, kad Baltarusijos civilinė atsakomybė už branduolinės avarijos žalą realiai yra niekinė ir, nepaisant to, trauktis iš Vienos konvencijos ar kitaip, tokios atsakomybės siekti vengia.
Trečias faktas. Europos Sąjunga, nežiūrint Baltarusijos daromų tarptautinės teisės ir reikalavimų branduolinei saugai pažeidimų, neprieštarauja dėl Astravo AE. Lietuva realiai sutinka su visomis ES iniciatyvomis plėsti bendradarbiavimą su Baltarusija.
Matome nedrąsų bandymą išlaikyti orų veidą susitaikymo su esama situacija akivaizdoje.
Paskutinė Lietuvos gynybos linija prieš Astravo AE yra 2017 metais Lietuvos parlamentinių partijų pasirašytas susitarimas „Dėl bendrų veiksmų dėl nesaugios Astravo AE“ ir Būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių keliamų grėsmių įstatymas. Čia įtvirtintas atsisakymas pirkti Astravo AE pagamintą elektrą. Ar nesitraukiama ir už šios linijos?
Kodėl Lietuva nesitraukia iš BRELL sutarties?
Nuo 1990 iki 2000 metų Lietuva, tebebūdama Rusijos elektros sistemos dalimi, neturėjo jokios sutarties, nusakančios jos teisinį santykį su Rusija elektros energetikoje. Tik 2000 metais valstybės valdoma AB Litgrid pasirašė vadinamąją BRELL sutartį, kuri įteisino faktinę Baltijos šalių priklausomybę Rusijos energetinei sistemai. Šia sutartimi bendrovė Litgrid pripažino savo pavaldumą dispečeriniam centrui Maskvoje.
Šiandien Lietuva turi elektros jungtis su Lenkija ir Švedija, yra pažengusi elektros energijos gamyboje iš atsinaujinančių energijos šaltinių, įvykdė savo įsipareigojimą uždaryti Ignalinos AE. Pagaliau, yra europiniu lygiu deklaruotas siekis sinchronizuotis su Europos elektros sistema.
Tačiau ši pažanga niekaip nekeičia Lietuvos elektros energetikos pavaldumo Maskvai. Tokį pokytį atspindėtų pasitraukimas iš BRELL sutarties. Šis pasitraukimas galėtų vykti laikantis toje pačioje sutartyje nustatytų taisylių. Toks pasitraukimas nereiškia jokių techninių ar energetinių veiksmų. Pasitraukimas iš BRELL sutarties reiškia, kad ne dispečerinis centras Maskvoje, o AB Litgrid rūpinasi ir atsako už elektros tiekimą Lietuvoje.
Šaltiniai sako, kad po devyniais užraktais yra slepiami papildomi susitarimai dėl informacijos konfidencialumo, susiję su BRELL sutartimi. Yra keista, kad Lietuvos valstybės valdoma įmonė turi neviešus įsipareigojimus trečiosioms šalims. Dar keisčiau, kad tokie įsipareigojimai sudaryti su šalimis, kurias sunku pavadinti draugiškomis Lietuvai. Piktos valios žmogus galėtų ieškoti paralelių su Molotovo – Ribentropo slaptaisiais protokolais.
Kiek reikia elektros perdavimo linijų su Baltarusija?
Šiandien tarp Lietuvos ir Baltarusijos veikia keturios aukštos įtampos elektros linijos. Dvi iš jų per Pastovių skirstyklą ateina tiesiai iš Astravo AE. Būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių įstatymas teigia, „Į Lietuvos Respublikos elektros energijos rinką negali patekti elektros energija iš trečiųjų šalių, kuriose veikia nesaugios branduolinės elektrinės išskyrus energiją, būtiną Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos patikimumui užtikrinti.“ ir „2020 m. turi būti taikomos, su patikimu Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos veikimu suderinamos techninės priemonės, leidžiančios mažinti elektros energijos patekimo iš trečiųjų šalių, kuriose yra nesaugių branduolinių elektrinių, apimtį“.
Reikia atsakymo, kokios šio įstatymo užtikrinimo ir apsisaugojimo techninės priemonės yra reikalingos. Kiek energijos apimtis iš trečiųjų šalių gali būti sumažinta, reikia modeliuoti. Taip pat reikia modeliuoti, kokią įtaką Lietuvos elektros sistemai darys veikianti Astravo AE. Tokį modeliavimą galėtų atlikti švedijos bendrovė Gothia Power, taip pat ir ES tyrimų institucija Joint research center, kurios jau darė Baltijos šalių sinchronizavimo studijas.
Kažkodėl ieškoti tokių atsakymų vengiama. Tenka labai abejoti, kad energetikos sistemos patikimumui užtikrinti reikia net keturių elektros perdavimo linijų, taip pat dviejų tiesiogiai iš Astravo AE. Neabejotinai yra ir kitų kelių tą patikimumą užtikrinti.
Kokia bus kapituliacijos kaina, jeigu Baltarusija pagrasins ar bent trumpam išjungs elektros linijas su Lietuva? Patikimam Lietuvos elektros sistemos veikimui reikalingi galios rezervai ar taip vadinamos sisteminės paslaugos. Jas užtikrina Rusijos energetikos sistema per elektros linijas iš Baltarusijos.
Vadovaujantis jau minėtu apsisaugojimo įstatymu, Lietuva nenumato pirkti elektros energijos iš Baltarusijos. Kodėl Rusija ir Baltarusija sistemines paslaugas turėtų teikti, jeigu Lietuva į elektros rinką neįsileidžia komercinės elektros energijos iš Baltarusijos? Labai tikėtina, kad bus pasakyta – jeigu elektros energijos neperkate, tai elektros linijas į Lietuvą išjungsime. Tinkamai numačius laiką, linijų iš Baltarusijos išjungimas galėtų sukelti Lietuvos elektros sistemos griūtį (blackout). Abejotina, kad Lietuva tokiam scenarijui yra pasiruošusi.
Laiko apsispręsti dėl įstatymo, nukreipto prieš nesaugią Astravo AE, atšaukimo ir sutikimo pirkti elektrą iš Baltarusijos bus palikta labai nedaug. Toks ultimatumas Lietuvai galėtų ateiti ne kaip politinis dokumentas, bet slapta techninė instrukcija iš dispečerinio centro Maskvoje Lietuvos dispečeriams.
Ultimatumų iš Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1938, 1939 ir 1940 metais priėmimo patirį Lietuva jau turi. Neatrodo, kad istorijos pamokos yra išmoktos. Mažiausia tokios kapituliacijos kaina būtų tylus atsisakymas ketinimo sinchronizuotis su Europos elektros sistema ir pilna Lietuvos elektros sistemos priklausomybė bei kontrolė iš Maskvos. Priklausomai nuo aplinkybių ta kaina gali būti ir daug aukštesnė.
