Po naujųjų metų Italijoje, o paskui ir visoje Europoje, išplitus koronaviruso epidemijai, nemažai apžvalgininkų ėmė kelti klausimus, ar Europos Sąjungos atsakas į krizę buvo tinkamas. O gal autoritariniai režimai Rytuose tai darė efektyviau? Jeigu taip, tai koks modelis bus perspektyvesnis ateityje? Norint atsakyti į šiuos klausimus, tikslinga išnagrinėti kelių charakteringiausių diktatorių valdomų šalių – Kinijos, Rusijos ir Baltarusijos kovą su virusu.
Niekam ne paslaptis, jog uždarose visuomenėse valdžia slepia negatyvią informaciją ir turi tam nemažai priemonių. Tokioms žinioms iškilus į viešumą (paprastai internete arba socialinuose tinkluose), pirmoji būdinga tokios valdžios elgsena yra neigimas. Galima sakyti, jog taip nutiko ir koronavirukso krizės pradžioje.
Kinijos Liaudies Respublika (KLR) iš paskutiniųjų neigė, jog susirgimo banga milžiniška, ji neatslūgta, miršta tūkstančiai žmonių – tam buvo pasitelktos specialiosios tarnybos, ėmė „dingti“ apie tai informuojantys žmonės. Rusija bravūriškai aiškino, jog koronavirusas plinta visur, tik ne jos teritorijoje, toliau ragino eiti žmones į darbą ir netikėti „gandais“, o pati pareiškė siunčianti humanitarinę paramą nuo viruso nukentėjusioms šalims. Baltarusijos „batka“ apskritai pareiškė, jog koronavirusas neegzistuoja ir Baltarusijoje nuo jo niekas nemirė ir nemirs, o jo bijantiems pasiūlė gydytis mankšta, degtine ir pirtimi. Įdomu pastebėti, jog kol kas tik pastarasis valstybės vadovas bent jau dalinai tebesilaiko savo požiūrio.
Antrasis reakcijos į šią krizę etapas buvo supratimas, kad pandemija nepraeis be pasekmių ir kad kažko reikia imtis. Kinija uždarė Vuhano miestą, o paskui ir visą regioną, o taip pat neatidėliodama ėmėsi tirti visus jame gyvenančius asmenis dėl viruso. Rusijos vadovai puolė statyti ligonines, o esamų paskirtį (dažniausiai kovai su pandemija yra skiriamos taip vadinamos „karo veteranų“ ligoninės) keisti į specializuotas koronavirusui gydyti. Maskva paskelbė „atostogų“ režimą, kuris reiškia, jog žmonės į darbą eiti negali, tačiau jokių kompensacijų valstybė jiems už tai neduos, ir prigrasino sankcijomis šio režimo nesilaikantiems. Baltarusijos vadovas ir vėl apsiribojo pareiškimais, kad pandemija neegzistuoja (tik isterija dėl jos), žmonės miršta ne nuo viruso, o nuo kitų ligų ir dar kartą patikino, kad jo šalyje nuo jo tikrai nemirs nė vienas pilietis (suokalbiškai klausdamas „pagalvokite, kam tai naudinga?“).
Po to prasidėjo kita stadija – informacijos klastojimas. Visose trijose valstybėse buvo įvestos neproporcingos sankcijos už informacijos, kuri demonstruoja valstybės organų nekompetenciją sprendžiant krizę, sklaidą. Paprastai tai įsakymai ligoninių vadovams neatskleisti su pandemija susijusios informacijos, parlamentuose (beje, tas būdinga ne tik Rytų kraštams, bet ir, pavyzdžiui, Vengrijai) ypatingos skubos tvarka buvo priimti teisės aktai, kuriuose įvedamos protu sunkiai suvokiamos sankcijos už informacijos apie epidemiją skleidimą („už melagingos informacijos skleidimą“, „panikos kurstymą“ ir pan.). Ligonių skaičius slepiamas, skaičiai sąmoningai mažinami, o mirtys „nurašomos“ kitiems chroniškiems susirgimams, dažniausiai plaučių uždegimui.
Toliau sekė „parodomosios“ priemonės – didelių, naujų ligoninių atidarymas dalyvaujant valstybių vadovams, pramonės įmonių produkcijos asortimento keitimas tam, kad būtų patenkinti medicininiai poreikiai, humanitarinės pagalbos į kitas šalis siuntimas (nesvarbu, jog priemonių nepakako net saviems gydytojams, o ir pačios priemonės dažnai būdavo nekokybiškos ar nesusijusios su epidemijos suvaldymu).
Beje, įdomu pastebėti, jog šiuo atveju dažnai „suplakama“ prekyba ir humanitarinė pagalba. Pavyzdžiui, pardavus medicinines priemones kitai šaliai, netrukus paskelbiama, jog tai buvo humanitarinė pagalba (Rusijos „pagalbos“ JAV pavyzdys). Arba, išsinuomavus Rusijos lėktuvą kroviniui pervežti, jį nugabenus, paskelbiama, jog krovinys buvo „humanitarinė Rusijos pagalba“ (Estijos atvejis).
Pažymėtina, jog, atėjus „blogų naujienų“ metui, autoritariniai valstybių vadovai arba apskritai „išnykdavo“ iš žiniasklaidos priemonių, arba pasirodydavo, bet kalbėdavo apie ką nori, tik ne apie pandemiją. Blogas naujienas buvo pavedama pranešti žemesniems pareigūnams (pvz., KLR komunistų partijos generalinis sekretorius viešai ėmė rodytis tik krizę suvaldžius, o Rusijoje kovai su koronavirusu de facto vadovauja Maskvos mero Sergejaus Sobianino vadovaujama komisija), taip pasiliekant progą nubausti „kaltuosius“, jeigu krizės suvaldyti nepavyktų.
KLR, pasitelkus galingą valstybės ir represinį aparatą, mažindama oficialų aukų skaičių (tūkstančiai „naujų“ mirčių buvo pripažinta vien per šią savaitę, teisinantis per skubėjimą padaryta klaida) ir slėpdama informaciją krizę bent dalinai suvaldė.
Beje, turbūt retas kuris žino, jog pačiame epidemijos pike, vien tik nuo šių metų sausio 24 iki vasario 29 d. KLR iš kitų šalių (didesnė dalis – iš ES) įsivežė daugiau kaip du milijardus medicininių kaukių. Tuo tarpu KLR net ir mažiausią „respiratorių diplomatijos“ siuntą paversdavo didžiule viešųjų ryšių kampanija. Prie to, beje, prisidėjo ir kai kurių Europos šalių vadovai (pvz., Serbijos prezidentas), o taip pat mažiau reikšmingi pareigūnai, rengdavę pompastiškas „dovanų“ priėmimo ceremonijas ir taip padėję KLR bei Rusijai rinktis politinius „taškus“.
Tačiau kalbant apie krizės suvaldymą, dera pastebėti, jog kitoms aptariamoms šalims sekasi gerokai prasčiau. Štai Rusijoje ligoniai namuose priversti laukti greitosios pagalbos automobilio po tris–keturias valandas, o tada (net jeigu jiems nusišypso „laimė“ ir juos sutinka vežti į ligoninę, kas nutinka ne taip ir dažnai), drauge su laisvų vietų ieškančiu ar eilėje prie ligoninės laukiančiu medicinos personalu, automobilyje priversti kankinti dar antra tiek.
Pačiose ligoninėse katastrofiškai trūksta medicinos personalo – socialiniuose tinkluose gausu pasakojimų, kai dviem ar trim dešimtims ligonių „gydyti“ būna paskiriama viena medicinos sesuo, neturinti ne tik vaistų, bet ir termometrų ar asmeninių apsaugos priemonių. Ne vienoje RF srityje pacientai netgi nemaitinami.
Nepadeda ir demonstruojamas religingumas – tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje aplink miestus, kaip Viduramžiais arba per Antrąjį pasaulinį karą, buvo nešiojamas, vežiojamas ir net skraidinamos ikonos, turėjusios apsaugoti tikinčiuosius nuo koronaviruso. Tačiau nepadėjo ir aukštesnės jėgos. Netgi atvirkščiai – vienuolynai ir cerkvės patys tampa užkrato oazėmis ir plitimo šaltiniu, dažnai užsikrečia visi ten esantys dvasiškiai ir juos lankantys pasauliečiai. Vėlgi, nedera pamiršti, jog, pavyzdžiui, Baltarusijoje tikintieji valstybės vadovo buvo net skatinami dalyvauti šventose mišiose šv. Velykų proga…
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog visose aptariamose valstybėse pradiniuose epidemijos etapuose ir ypač per piką trūko būtiniausių priemonių – medicininių kaukių, pirštynių, respiratorių, plaučių ventiliavimo aparatų. Taigi, suprantant, jog ES valstybės ar JAV nereagavo taip greitai, kaip būtų galėjusios, jeigu būtų žinojusios apie laukiančios tragedijos mastą ir rengusiosis jam, akivaizdu, jog ir autoritarinėse šalyse situacija nebuvo niekuo geresnė.
Tačiau tiek KLR, tiek Rusijos propagandos mašinos nutyli šiuos faktus, o kelia kitų klaidas ar giria savo „kilnumą“. Beje, įdomu, kad, pavyzdžiui, Baltarusijos atveju, kaltė dėl ligos plitimo pamažėle, bet nuosekliai imta versti šalies medikams. Esą tai jie sąmoningai nesinaudojo apsaugos priemonėmis, todėl liga didžia dalimi išplito dėl jų neprofesionalumo.
Dar keletą žodžių reikėtų pasakyti apie mūsų kaimynę Baltarusiją. Šalį, kurios valdovas be skrupulų naudojasi bet kokia galimybe pasinaudoti ES ar kitų partnerių silpnumu ir neišmanymu. Vieną iš keturių pasaulio šalių, kurioje tebevyksta futbolo čempionatas, kurioje pandemijos laikotarpiu vaikai ir studentai verčiami lankyti švietimo įstaigas, kurioje vyks gegužės devintosios paradas (nukeltas net Rusijoje) ir privaloma talka visos valstybės mastu. Valstybė, kuri nepripažįsta koronaviruso buvimo fakto, tačiau su džiaugsmu išleis ES ir Tarptautinio valiutos fondo skirtus milijonus, skirtus su juo kovoti. Neabejotina, jog tokie ES ir TVF žingsniai Minske priimami kaip partnerių kvailumo ir silpnumo įrodymas. Egzistuoja labai daug pagrįstų abejonių, jog šios lėšos tikrai bus išleistos ne virusui suvaldyti.
Priežastis yra visiškai kita ir absoliučiai triviali – Baltarusija šiuo metu balansuoja ant ekonominio kolapso ribos. Bet koks ekonomikos sustabdymas, net jei jis truktų vos kelias savaites, paliktų dabartinam valstybės vadovui praktiškai du pasirinkimus – palikti Minską ir bėgti arba pripažinti valstybės nemokumą. Vakarų ekonominių sankcijos ir „naftos karas“ su Rusija taip nustekeno Baltarusijos ekonomiką, jog Aliaksandrui Lukašenkai neliko nieko kita, tik nutaisyti pokerio žaidėjo veidą ir kartoti, jog pandemija yra išgalvota kažkokių paslaptingų jėgų, o šalyje paskelbus karantiną „visi mirtų badu“.
Deja, jo piliečiai miršta, tik gyvybių neskaičiuodamas diktatorius bando pratęsti savo egzistenciją, visus turimus išteklius nukreipdamas tiems, kurių dėka jis iki šiol tebėra valdžioje – jėgos struktūroms. Ir tikrai neatmestina hipotezė, jog kaip tik ten ir nukeliaus kovai su koronavirusi skiriama parama.
Taigi, kokias išvadas galima padaryti iš šios analizės? Visų pirma, nė vienoje iš aptartų autoritarinių šalių situacija kovos su koronavirusu fronte nėra/nebuvo geresnė nei ES valstybėse: trūko medikų, apsaugos ir gydymo priemonių, stigo vietų ligoninėse. Pradinė reakcija – krizės neigimas, tik prisidėjo prie situacijos blogėjimo ir didesnio aukų skaičiaus.
„Labdaros“ teikimas kitoms valstybėms vertintinas tik kaip informacinio karo prieš ES ir NATO elementas, taip pat kaip vienas būdų pasiekti vidinę politinę konsolidaciją ir nukreipti savo piliečių dėmesį kitur. Juolab, kad teikiamos „paramos“ kiekiai net iš tolo nebuvo tokie, kurie galėtų reikšmingai daryti įtaką kovai su virusu, jau nekalbant apie siunčiamų priemonių tikslingumą ir kokybę. Kitais žodžiais tariant, pasinaudojant sunkia kitų valstybių situacija ir spekuliuojant emocijomis, buvo mėginama pasiekti savo geopolitinių tikslų (KLR atveju – išplėsti savo įtaką Europoje, RF – panaikinti ekonomines sankcijas ir išžvalgyti tam tikras vietoves).
Taigi, kaip matome, diktatorių valdomose valstybėse nei pandemijos mastai buvo mažesni, nei reakcija į krizę buvo efektyvesnė. Atvirkščiai, pasinaudodama žiniasklaidos cenzūra bei nekontroliuojama valdžia, tų šalių valdžia ribojo savo piliečių prieigą prie informacijos, neigdama viruso grėsmę neleido atsakingoms institucijoms tinkamai jai pasiruošti, kėlė pavojų savo ir kitų šalių piliečių gyvybėms toliau vykdydama skrydžius.
Demonstruodami, kad savų (ir tuo labiau svetimų) piliečių gyvybės joms yra nieko vertos ir įžūliai vykdydami informacines operacijas prieš oponentus Vakaruose, režimai įrodė tik vieną savo pranašumą. Tai galimybė priimti vienasmeninius sprendimus (kurie, tiesa, toli gražu ne visada būdavo priimami) ir reaguoti į situaciją greičiau, nei tai gali daugiašalė ES ar plačią valstijų autonomiją turinti JAV. Neturėdami prievolės atsiskaityti prieš rinkėjus, autoritariniai režimai ribojo piliečių teises, naudojo prieš juos neadekvačias bausmes, tačiau tuo pačiu ir nekreipė dėmesio į neproporcingas aukas savo šalyse.
