Įvyko Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos pokalbis su kaimyninės Baltarusijos vadovu Aliaksandru Lukašenka. Tai svarbus aktyvizuojantis žingsnis mūsų šalies ligšiolinėje vangioje savigynoje nuo Astravo arba BAE grėsmės.
Ši problema buvo ir tebelieka dvilypė: ne tik pavojinga Lietuvai statyba neleistinoj vietoj, bet ir pačios Lietuvos pozicija, ligi šiol nedrąsi ir plūduriuojanti korektiškuose kisieliaus krantuose, vengianti konkretumo ir veiksmingumo, panašesnė į politikos imitaciją. Dabar G. Nausėdos lūpomis ji jau išreikšta kaip raiški ypatingo susirūpinimo ir nesutikimo nuostata.
„Lietuva nesutinka su elektrinės parinkimo vieta“, ypač VIETA, pabrėžė G. Nausėda. „Didysis skaudulys mūsų santykiuose“. Galų gale, tai sakoma atvirai ir tiesiai. Kol kas tik prezidento lūpomis, tačiau tai įsakmus lygmuo, tolygus reikalavimui bent atsiliepti. Taip pateikė prezidento komunikacijos grupė. A. Lukašenkos neatsiliepimas prilygtų valstybiniam įžeidimui. Šalis, prašanti ES paramos, neturėtų taip elgtis.
Pokalbyje Baltarusijos nepriklausomybės problema paliesta ir plačiau. Lietuva pasiūlė dalintis patirtimi siekiant energijos šaltinių diversifikacijos – ne iš vieno tiekėjo, kuris mūsų kaimynams ligi šiol yra Rusija, Kremliaus kompanijos. Alternatyvos idėja neturėtų patikti Rusijai, bet kiek galima bijoti. Ar įsidrąsins A. Lukašenka – pamatysime. Rusiją neseniai pavadino psichozės apimta šalimi.
Šiaip ar taip, Lietuva vėl žengtelėjo į svarbaus tarptautinio žaidėjo vaidmenį. Baltarusija nėra tik Baltarusija, ir Lietuva nėra tik Lietuva. Jos vardas gali vėl reikšmingiau skambėti, kaip 1990–1992 metais ar kaip Rusijai užpuolus Gruziją, Ukrainą. Tačiau klaida būtų ir nesuvokti, juolab prarasti šią progą. Neužgeskime. Lietuva rodo Baltarusijai likiminę alternatyvą, ir tai įvyko prezidentaujant Gitanui Nausėdai.
Žinoma, visada būna ir kita galimybė. Pavyzdžiui, kad Prezidentūros vakarykštis pranešimas apie vadovų pokalbį, kiek pasakyta dėl Astravo, neatitinka tikrovės. Tai būtų astravininkų blogoji paslauga ir pačiam prezidentui, ir pasitarnavimas „Rosatomui“, nesukeliantis Maskvai–Minskui jokių diplomatinių problemų. Net priešingai, skatinantis prievartavimą kaip suplanuota.
Keistai reaguoja mūsų pačių viešoji erdvė. Mindžiukuoja net Prezidentūra, lyg drovėtųsi siekti visuomenės paramos pačių vykdomai politikai (jeigu ši iš tikrųjų tokia kaip paskelbta). Tada ir pasiklausius žinių kanalų netenka stebėtis – nors negali nesistebėti, – lyg Lietuvos prezidentas siekė šio pokalbio tam, kad pasiūlytų pagalbą medicinos priemonėmis.
Po to – transportas, tranzitas, koronaviruso žinios... Partnerystė apskritai... Penktoje vietoje – aktualiausias Lietuvai Astravas, ir vėl žiniasklaidai lyg susitarus vengiant priminti jėgainės vietos problemą. Sauga – seni saugos makaronai.
Nors prezidentas, anot pranešimo, kalbėjo konkrečiai, dalykiškai – Lietuva nesutinka su geografija–dislokacija, galvokit.
A. Lukašenka negalėjo to neišgirsti, kaip ir siūlymo galvoti apie savo šalies likimą.
