Pozicija

2020.04.24 09:04

Viktorija Čmilytė–Nielsen. Kaukes nusiimkite, ponai valstiečiai

„Valstybės aparatas daugiau kaip mėnesį dirba pirkėjais kaukių iš Kinijos. Gal galėtų padirbėti ir krizės valdytojais?“ Tai ne mano, o vieno vilniečio žodžiai, nutarusio verslą parduoti ne tik dėl patiriamų nuostolių, bet ir dėl premjero akibrokšto. Esą, jei verslas negeba išgyventi mėnesį be pajamų, tai su tokiu verslu ne viskas gerai. 

Pastarosios dvi savaitės Lietuvos politikoje buvo išskirtinės. Nors valdantieji visą kadenciją laužė politikos tradicijas ir kėlė šoką įvairioms visuomenės grupės, šiomis dienomis jie pranoko patys save.

Ryškiausiai driokstelėjo premjeras, aiškiai parodęs, kad verslo problemų nesuvokia, dargi – smerkia jį. Kai viskas stoja, griūna, finansų ministras tyliai rūko kamputyje.

Kokiose Europos šalyse vyksta kas nors panašaus? Kai valstybių vadovai dieną naktį aria, kad nesugriūtų nacionalinės ekonomikos, kad neuždustų verslai, nenukentėtų juose dirbantys žmonėms?

Tai visiškai naujas verslo demonizavimo lygmuo.

Paremdamas premjero poziciją valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis užkala – pagalba galima tik tada, kai bus skaičiai. Išskirtinis požiūris! Pirma pažiūrėkime, kiek verslo gangrenuos, kiek numirs, viską suskaičiuokime, suveskime balansą, tada jau pasvarstysime, gelbėti jo gyvybę ar ne.

Ar taip R. Karbauskis mėgina įgyvendinti „mažos agrarinės valstybės“ svajonę? Išnaikinęs Lietuvos pramonę ir kitus verslus, išskyrus žemės ūkį?

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga moteris paauklėjo, kad karantinas yra puikus būdas pergalvoti sprendimą, ar dabar tikrai reiktų darytis abortą. Tarsi tai būtų kasdienis dalykas, o ne labai rimta dilema moters gyvenime.

Kas vienija šiuos pareiškimus ir pamokymai? Kam jie skirti?

Savo jėgomis kliautis gebančiam savarankiškam Lietuvos gyventojui? Pasirinkimo laisvę kaip pagrindinę vertybę iškeliančiam žmogui? Ar pasitikėjimą, kaip ypač svarbų valstybės ir visuomenės gyvavimo dėmenį, vertinančiam piliečiui?

Ne, visi šie aukštų politikų žodžiai skirti siekiantiems žūtbūt rasti kraštinį, kaltą dėl visų bėdų. Ponai valstiečiai, nusiimkite kaukes! Tai ne krizės valdymas, o rinkimų kampanija!

Jų pareiškimai skirti sutrikusiems, pasimetusiems, įskaudintiems. Kurių neigiamas emocijas galima nukreipti siekiant pateisinti savo neveiklumą, neorganizuotumą, nekompetenciją. Tai labai pavojingas kelias, ponai valstiečiai! Ieškodami atpirkimo ožių, patys galite atsidurti jų vietoje. Tai dar būtų pusė bėdos. Blogiausia, kad su dabar daromų klaidų, iš visažinystės ir arogancijos plaukiančių sprendimų pasekmėmis reikės tvarkytis metų metus.