Dauguma esame patyrę savijautą sergant gripu – aukšta temperatūra, silpnumas, nesinori nieko, tik gulėti, o gydytojai sako, kad reikia gerti daug skysčių, vėdinti patalpas. Bet jeigu niekas mūsų nepriverčia, taip ir liekame gulėti nuo prakaito šlapiuose pataluose, nevėdintose patalpose.
Jausmą, kad karantino metu galime labiau nepaisyti aplinkosaugos susitarimų, patvirtina Kauno savivaldybės įmonė „Kauno švara“ pranešdama, kad stabdo atliekų rūšiavimo linijos (MBA) bei atliekų priėmimo aikštelių darbą. Nors tam realaus pagrindo nėra, bet naudojamasi aplinkybėmis, taip taupant grašius ateities sąskaita. Tokia „Vieningo Kauno“ politika – daug ir greitai, kaip dainuoja Antikvariniai Kašpirovskio dantys.
Kauno valdžia dar anoje kadencijoje apsisprendė neplėsti atliekų rūšiavimo apimčių, ir virtuvės atliekų atskiro surinkimo sistemos diegimo net nesvarstys, dabar apskritai nevykdys atliekų rūšiavimo prieš jas deginant ar deponuojant sąvartyne.
Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad ir Aplinkos ministerijos parengtos rekomendacijos dėl priemonių, skirtų apsisaugoti nuo viruso tvarkymo, yra tik iš bėdos ar biednumo.
„Gyventojams rekomenduojama servetėles, tualetinį popierių, apsaugines kaukes ir kitas panašaus pobūdžio buitines atliekas mesti atskirai nuo kitų mišrių komunalinių atliekų – į atskirą skysčiams nepralaidų maišą, kurį pripildžius reikėtų įdėti į papildomą maišą ir, sandariai užrišus, išmesti į mišrių komunalinių atliekų konteinerį. Į papildomą maišą reikėtų sudėti ir atskirai rūšiuojamas pakuočių (popieriaus, plastiko, metalo) atliekas, o jas išmesti į pakuočių atliekoms skirtą konteinerį.“
Sakau „iš bėdos“, nes tokios atliekos turėtų būti nukenksminamos prieš patenkant į bendrus konteinerius, arba bent surenkamos atskirai nuo komunalinių atliekų. Jau girdžiu balsus, kad tai neįmanoma, tačiau tai būtų svarbi priemonė siekiant mums greičiau susitvarkyti su nelemtu virusu, savivaldybės galėtų pastatyti atskirus konteinerius netoli prekybos vietų, kurios dirba karantino metu. Šie konteineriai turėtų būti ištuštinami kasdien, o atliekos ir konteineriai dezinfekuojami.
Galvojant apie gyvenimą po karantino, viešose diskusijose aplinkos temos nematome, dabar visos mintys sutelktos kuo skubiau užkurti vėl iki karantino buvusią ekonomikos mašiną. Kurį gaivinimo kelią rinksimės? Klasikinį, naudojant gamtos išteklius skatinsime vartojimą, ar pasiryšime naujai ekonomikai?
Mes esama rūšis, turinti priklausomybę vartojimui, tiesa ta, kad nuo vartojimo intensyvumo priklauso ir klasikinės ekonomikos sveikata, tačiau su neišvengiama aplinkos tarša, ir atliekos yra to dalis. Paradoksalu yra tai, kad mes norime vartoti ir neturėti jokios taršos ar gamtos išteklių naudojimo. Taigi, eidami klasikiniu keliu lipsime ant to paties grėblio. Ar yra alternatyva?
Sėdėdami namuose ir keliaudami tik iki artimiausio parko ar parduotuvės, bet be teisės bendrauti, patyrėme, kiek mažiai daiktų mums reikia, o tie, kurie reikalingi – mažiau blizgūs ir pūkuoti. Nelikus gyvo bendravimo, nėra prieš ką dabintis, net ryškiaspalvių veido kosmetikos priemonių gali išvengti pridengdamas kauke.
Žinoma, ši situacija laikina, bet patirtį jau būsime įgiję, todėl noriu tikėti, kad pastaroji patirtis ir mūsų išsilavinimas leidžia galvoti, kad renkantis daiktus daugiau kreipsime dėmesį į tai, kaip ir kas juos pagamino, norėtųsi galvoti, kad mums pradės rūpėti tai, kad rūbas pasiūtas kaimyno yra vertingesnis nei tas, kurio audinį plikomis rankomis dažė vaikai ir dėl to jo kaina gerokai mažesnė.
Aplinkosaugos ekonomistai yra įvardiję, kad BPD nėra tinkamas rodiklis, visuomenė turi ir kitus poreikius, nei vien tik ekonominė gerovė, vietoje jo yra siūlomi gerovės, laimės ir kiti rodikliai. Tačiau kaip persukti ekonomikos esminę ašį nuo iškastinių išteklių vartojimo link atsinaujinančiųjų išteklių vartojimo ar paslaugomis grįsto vartojimo – nesutariama, arba tie siūlymai nėra priimtini politikos diskursą formuojantiems politikams.
Europos Komisija pristatė Europos žaliąjį kursą, kuriame didelę svarbą turės žiedinės ekonomikos modelis, jis grįstas išteklių tausojimo, atliekų konvertavimu atgal į medžiagas ir įrangos ilgesnio tarnavimo sprendimais. Modelis sukonstruotas taip, kad plečiant paslaugas (atsinaujinančiųjų išteklių plėtra, atliekų perdirbimas, daiktų remontas ir kt.) būtų sukuriamos darbo vietos ir tuo pačiu mažinamas iškastinių gamtinių išteklių naudojimas.
Nors nutekintoje informacijoje teigiama, kad Europos Komisija svarsto atidėti žiedinės ekonomikos įgyvendinimo plano kai kurias priemones, bet džiugina tai, kad, nepaisant COVID–19 krizės, nuo esminių nuostatų neatsitraukiama. Tą ragina daryti ir Europos Sąjungos aplinkos ministrai, tarp jų ir Latvijos aplinkos ir regionų plėtros ministras. Gaila, kad mūsų aplinkos ministras šioje srityje lyderystės nerodo, tūnodamas savo elnyno pašonėje, matyt, tikisi, kad krizė pasibaigs kartu su jo kadencija ir jam neteks liuobti to, į ką dabar atsainiai nereaguoja.
Pabaigti norisi dalinantis geromis žiniomis, viena jų iš Alytaus miesto ir regiono, kita iš Klaipėdos miesto.
Alytaus regione plečiama virtuvės atliekų tvarkymas sistema ir iš virtuvės atliekų, jeigu jos nebuvo sumaišytos su buitinėmis atliekomis ir taip užterštos pavojingomis medžiagomis, gaminamos ne tik biodujos, bet ir kompostas, kurį pardavus kompensuojamos atliekų tvarkymo sąnaudos, taip pat tai yra būdas atliekas saugiai grąžinti į natūralų gamtos ciklą.
Klaipėdos mieste pradėjo kursuoti Lietuvos įmonės sukurtas elektrinis miesto autobusas, kurio kėbulo kompozitinių medžiagų didžiąją dalį sudaro perdirbtas PET plastikas, be to, šie autobusai, sutvarkius administracinius formalumus, ateityje bus pakraunami 100 proc. vėjo elektrinėse pagamintą energija.*
Konkretūs darbai Covid-19 akivaizdoje džiugina dar daugiau, belieka tikėtis, kad tie, kuriems patikėjome valdyti mūsų šalį, nenusisuks nuo aplinkos ir klimato sprendimų įgyvendinant žiedinę ekonomiką.
*Straipsnio autorius dirba autobusus pagaminusioje Lietuvos bendrovėje „Vėjo projektai“.
