Koronaviruso pandemija padarė iš mūsų tris milijonus epidemiologijos ekspertų, daug diskutuojama apie pandemijos ekonomiką – tačiau neturime pamiršti ir pandemijos geopolitikos. Mat, kitaip negu ekonomika, karantino metu geopolitiniai procesai nesustojo – atvirkščiai, jie netgi pagreitėjo. Karantino metu apsiribodami, kad ir labai svarbiais, tik savo daržo reikalais, galime išėję iš karantino nebepažinti naujos geopolitinės sanklodos, kurioje atsidursime.
2019–ieji metai Kinijai buvo tikras annus horribilis. Į vienus metus supuolę Tiananmeno žudynių (1989 m.) ir Tibeto sukilimo (1959 m.) jubiliejai daug kam leido prisiminti kruvinus puslapius, kuriuos Kinija norėtų iš istorijos ištrinti apskritai. O ir pačios Kinijos Liaudies Respublikos įsteigimo (1949 m.) sukaktuvės neįkvėpė likusiam pasauliui daug šiltų jausmų: 70 metų – 70 milijonų režimo nužudytų savo piliečių. Cheers!
Birželio pradžioje prasidėjo masiniai protestai Honkonge, kulminavę visišku komunistų kandidatų sutriuškinimu Honkongo savivaldos rinkimuose lapkričio mėnesį; protestuotojai reikalavo tikros demokratijos ir nepriklausomybės. Antroje birželio pusėje verdiktą paskelbė sero Geoffrey Nice, QC vadovaujamas tarptautinis Kinijos tribunolas (China Tribunal): rasta neginčytinų įrodymų, jog Kinija užsiėmė prievartiniu organų persodinimu iš politinių ir sąžinės kalinių, dažniausia – persekiojamų Falun Gong išpažinėjų.
Besikaupiantys duomenys apie masinį uigūrų ir kitų tautinių mažumų įkalinimą Sindziange (Xinjiang) baigėsi tuo, kad lapkričio mėnesį viešumą pasiekė iš aukštų Kinijos komunistų partijos sluoksnių nutekinti Xinjiang Papers – 400 puslapių dokumentų, liudijančių siaubingą dabartinio „Kinijos Gulago“ tikrovę.
Metus išlydėjo tebesitęsiantis prekybos karas tarp JAV ir Kinijos.
Negali sakyti, kad 2019–aisiais sėkmė lydėjo Kinijos projektus ir Lietuvoje: nuo Nacionalinės saugumo ataskaitos vasarį, kur Kinija pirmąsyk įvardyta kaip grėsmė Lietuvos saugumui, per Kinijos ambasados orkestruotą bandymą užgniaužti Honkongo paramos akciją Katedros aikštėje rugpjūtį, iki skandalo, lydėjusio Honkongą palaikančių kryžių išniekinimą Kryžių kalne metų gale.
Ne, žvelgdamas atgalios 2019–ųjų pabaigoje Xi Jinpingas neturėjo jaustis patenkintas. Tie metai parodė, kad agresyvi, brutali Kinijos politika netgi artimojoje jos periferijoje susilaukia priešingos reakcijos, negu buvo siekiama. Tuo tarpu Vakarai ima vis labiau susirūpinti.
Ir kurį laiką atrodė, kad nesėkmės zona draugą Xi lydės ir į 2020–uosius metus: Taivano žmonės su dar didesne persvara, nei prieš ketverius metus, dar vienai kadencijai perrinko Beijingo nekenčiamą, už Taivano nepriklausomybę pasisakančią prezidentę Tsai Ing–wen, o Wuhane pradėjo įsiliepsnoti naujo koronaviruso epidemijos židinys, buvo kalbama apie augantį gyventojų nepasitenkinimą negrabiais ir suvėluotais valdžios veiksmais ją sulaikant. Netgi prognozuota, kad tai gali būti Kinijos komunistų partijos valdymo galo pradžia.
Tačiau Kinijos komunistinė valdžia ne tik žaibiškai susidorojo su protestų užuomazgomis, bet ir labai greitai įsisąmonino pasaulį užgriūvančioje pandemijos krizėje glūdintį potencialą. Strategiškai mąstančiai ir veikiančiai valstybei kiekviena krizė atveria neišsenkamą situacijos peržaidimo potencialą. Dabar Beijingas jau yra išsidėliojęs savo figūras tokiam geopolitinio „Didžiojo žaidimo“ scenarijui, kuris 2020–uosius Kinijai paverstų annus mirabilis.
Fonas yra palankus Kinijai perimti iniciatyvą. Vakarus pandemijos banga užgriuvo vėliau, negu Kiniją, ir tuo metu, kai Kinija jau atsigaudinėja, mes dar tik svarstome, ar pasiekėme susirgimų, mirčių ir ekonominio sąstingio piką, ar dar ne. Vašingtonas blaškosi ir siunčia prieštaringus signalus, apleidęs ne tik bet kokią ambiciją globaliai lyderystei, bet netgi elementariai nederindamas veiksmų su tradiciniais sąjungininkais.
Europos Sąjungos šalys – natūralu – žiūri savo gyventojų bei ekonomikų, vargais negalais pradeda koordinuoti veiksmus eurozonos ekonomikai gelbėti ir teikti šiokią tokią tarpusavio pagalbą, tačiau bendras įspūdis vis dar yra žvėrinčiaus, kuriame prasidėjo gaisras: kiekvienas blaškosi savo narvelyje. Apie kokį nors kryptingą strateginį veikimą už ES daržo tvoros negali būti nė kalbos. Jeigu buvo svarstančių, kad Trumpo „America First“, JAV pasitraukimas nuo pasaulio reikalų bus Europos momentas globaliai lyderystei, galima drąsiai tas fantazijas pamiršti.
Užtat globalios lyderystės nišą be jokių kompleksų užimti taikosi Kinija. Ji juda žvitriai ir ryžtingai, išnaudodama JAV klaidas ir ES paralyžių. Kinija reklamuoja savo koronaviruso krizės suvaldymą kaip jos politinės sistemos pažangumo įrodymą, teikia humanitarinę bei materialinę paramą viso pasaulio šalims ir padeda jų vyriausybėms organizuoti atsaką į pandemiją. Pasaulio akyse Kinija siekia įsitvirtinti kaip vienintelė atsakinga globali galia, padėjusi žmonijai įveikti pandemiją.
Kinijos hybris, jos laikysenos akiplėšiškumą sunku net ir apsakyti – nes būtent Kinijos valdžios melas ir pastangos dangstyti koronaviruso užkrečiamumą, sklaidą ir paplitimo mastą, jos nesugebėjimas tvarkytis su įsiplieskiančia pandemija ir įstūmė pasaulį į tą krizę, kuriame jis dabar yra. „Tačiau Beijingas supranta,“ Foreign Affairs rašo Kurt M. Campbell ir Rush Doshi, „kad jeigu jis bus matomas kaip vedantis priekin, o Vašingtonas matomas kaip nepajėgus ar nenorintis to daryti, šis suvokimas gali fundamentaliai pakeisti Jungtinių Valstijų padėtį globalioje politikoje ir varžybas dėl lyderystės XXI amžiuje.“
„Varžybos dėl lyderystės“, kiek eufemistiškai rašo Foreign Affairs autoriai. Prieš pandemijos pradžią, kalbant apie aštrėjančią Kinijos ir JAV (ir, plačiau, Vakarų) konkurenciją, vis garsiau buvo kalbama apie „Naująjį Šaltąjį karą“ arba „Šaltąjį karą 2.0“. Patys šie pavadinimai rodo gilų netikrumą dėl tos naujos geopolitinės fazės, į kurią pasaulis įeina, prigimties – todėl bandoma atrasti apibūdinimą pagal analogiją su jau pažįstamu istorijos etapu. Aišku viena – kad prasideda naujas, visiškai miglotas tarpsnis globaliame konflikte dėl išteklių, dėl technologijų, dėl rinkų, dėl įtakos, dėl tarptautinių žaidimo taisyklių kontrolės.
Ta tendencija buvo matyti jau iki pandemijos. O pandemijos sukelta krizė gali arba pakeisti raidos kryptį kažkokiu kitu scenarijumi – arba, atvirkščiai, paspartinti, katalizuoti jau vykstančius procesus. Jei pandemijos pradžioje atrodė, kad koronavirusas gali būti rimtas smūgis Kinijos įtakai ir kredibilumui – kitaip tariant, susilpninti jos pretenzijas į globalios supervalstybės statusą, – tai dabar toks scenarijus tampa vis mažiau tikėtinas.
Netgi atvirkščiai – Kinija šia krize siekia pasinaudoti, kad paspartintų procesus ir priartintų tai, kas buvo pranašaujama po dešimtmečio: apie 2030 m., pasak prognozių, Kinija turėjo tapti pirmąja pasaulio ekonomika – ir, netiesiogiai, didžiausia supergalybe.
Ką Kinija daro?
I. Kinijos komunistų partija naudojasi pandemijos aplinka konsoliduoti savo pozicijoms pačios Kinijos viduje, įgyti dar didesnę visuomenės kontrolę. Pradinį kovos su COVID–19 epidemija etapą lydėjo ir garsiai apie ją kalbančių, valdžios veiksmus kritikuojančių gydytojų bei visuomenininkų areštai ir represijos. Pasinaudojant ekstremalia padėtimi, buvo įvesti dar didesni žodžio laisvės ir informacijos sklaidos suvaržymai ir taip, švelniai tariant, žodžio laisve nepasižymėjusioje šalyje.
Totalinis sekimas veidą atpažįstančiomis kameromis daug kur buvo diegiamas jau prieš tai – dabar jo diegimas dar paspartėjo, o skvarba išaugo argumentuojant kovos su koronavirusu būtinybe. Uigūrų ir kazachų musulmonų persekiojimas Sindziange nesiliovė. Vėlgi apeliuojant į kovą su koronavirusu praktiškai visai uždrausta religinių bendruomenių veikla, aibė bažnyčių ir šventovių eksproprijuota. Sustiprinta moksleivių komunistinė indoktrinacija. Vieši protestai Honkonge, kurių valdžiai niekaip nepavyko numalšinti, dėl socialinės izoliacijos uždrausti ir liovėsi.
Baisiausia, kad šis komunistinės priespaudos suintensyvėjimas vyksta beveik nesulaukdamas tarptautinio atsako. Pandemijos grėsmė susiaurino demokratinio pasaulio politinių interesų horizontus iki savo kiemo tvoros, ir Kinijos žmogaus teisių pažeidimai, atrodę aktualūs prieš keletą mėnesių, daugelio Vakaruose tiesiog „nebeveža“. Be to, kai savo piliečių stebėjimas per išmanių telefonų programėles, kameras ir dronus tampa the new normal demokratinėse šalyse, sunku kritikuoti Kiniją dėl totalinio sekimo – nepaisant to, kad yra esminiai teisiniai skirtumai, kaip ir kam tas sekimas naudojamas.
II. Kinija vykdo milžinišką minkštosios galios plėtros ir dezinformacijos operaciją prieš demokratinius Vakarus. Ši operacija apima daug elementų. Tai ir pastangos retušuoti pandemijos pradžią, paslepiant Kinijos kaltę dėl greito pirminio viruso išplitimo – paskleistos netgi sąmokslo teorijos, kad virusą į Hubėjaus provinciją atvežė JAV kariškiai (teorija tiek absurdiška, kad net ir Kinijos ambasadorius JAV nepajėgė įtikinamai pademonstruoti ja tikintis.)
Tai ir mėginimai parodyti Kinijos politinės santvarkos pranašumą prieš Vakarų demokratiją – neva tai efektyvesnis modelis krizėje, dorojantis su pandemija. Tai ir medicininių priemonių labdara įvairioms pasaulio šalims, kurios nemaža dalis pasirodydavo defektuota arba tiesiog nepanaudojama, tačiau tai netrukdo kurti Kinijos, kaip taikingos pasaulio gelbėtojos, vaizdinį. Beijingas naudojasi sąmyšiu ir netikrumu į pandemiją panyrančioje JAV, kad nuolat per savo diplomatus ir žiniasklaidą primintų apie Kinijos kovos su COVID–19 pranašumą ir kritikuotų, kaip valstybinė naujienų agentūra Xinhua vedamajame rašė, „vadinamojo Vašingtono politinio elito... neatsakingumą ir nekompetenciją“.
Reikia pažymėti, kad Kinijos viešųjų ryšių kampanija Vakaruose, viena vertus, sąmoningai siekia stiprinti autoritarizmo tendencijas (demonstruojant centralizuotos valdžios pranašumą prieš demokratijos „palaidą balą“) arba tiesiogiai autoritariškus režimus (smulkus pavyzdys – Kinijos humanitarinė siunta Vengrijai buvo papuošta Viktoro Orbáno politiniu šūkiu „Go Hungary“).
Antra vertus, ja siekiama paskleisti nepasitikėjimą „neveiksniomis“ Vakarų bendradarbiavimo struktūromis. Trečia vertus, pats krizės, karantino ir netikrumo klimatas kuria sąlygas privatumo ir pamatinių teisių apribojimams, tiesioginiam valdymui, didesnei valstybės kontrolei, kurie silpnina laisvos visuomenės įpročius ir piliečių vaizduotėje trina perskyrą tarp demokratinių bei autoritarinių valstybių.
III. Ekonomika. Kinija pirmoji patyrė ekonomikos susitraukimą per tris pirmus koronaviruso pandemijos mėnesius. Tačiau dabar jos miestai ir gamyba išeina iš karantino – kaip tik tuo metu, kai kitų pasaulio šalių ekonomikos nugrimzdę į dirbtinę komą. Be abejo, silpna didžiųjų rinkų paklausa neleidžia Kinijai grąžinti gamybos į buvusį lygį. Tačiau veikiantys gamybiniai pajėgumai suteikia privalumą artimojoje perspektyvoje: šalims, kur gamyba sustojusi dėl karantino, Kinija gali tapti nepakeičiamu tiekimo šaltiniu, eksportuodama viską – nuo medicininės įrangos ir medikamentų iki kitų pirmo būtinumo prekių.
Galiausiai, sukrėtimą patyrusiose Vakarų ekonomikose Kinija galės lengviau ir pigiau išsipirkti prieigą prie strategiškai svarbių technologijų, pramonės šakų ir objektų. Neatsitiktinai tarsi palaidotas Kinijos investicijų į Klaipėdos uostą projektas vėl pradėjo šmėžuoti svarstomų galimybių akiratyje.
Trumpo administracija pasinaudojo pandemija, kad mažintų JAV globalią integraciją. Vakaruose kalbama apie decoupling būtinybę – „atkabinti“ ekonomiką nuo Kinijos ir kitų pigių gamybos rinkų, – ir apie tai, kad offshoring bei outsourcing turi pakeisti nearshoring – gamybos perkėlimas į šalis, esančias arčiau vartotojų rinkos.
Taigi JAV, kaip ir kitoms išsivysčiusioms šalims, išvada iš koronaviruso krizės yra kritiška globalizacijos peržiūra, savotiška „saviizoliacija“. Tuo tarpu Kinija suinteresuota iki pandemijos buvusio globalizacijos pavidalo tąsa, ir naudojasi krize tam, kad pademonstruotų savo gebėjimą ir ryžtą lyderiauti toje globalioje tvarkoje, kuri išnirs pandemijai nuslūgus.
IV. Kinijos globaliam „Didžiajam žaidimui“ padeda tarptautinės institucijos ir organizacijos, kurias ji dešimtmečiais kruopščiai kultivavo, papirkinėjo, prastūminėjo savo kandidatus, kūrė jose savo kontroliuojamas koalicijas. Tuo metu Vakarai laikė jas mažareikšmėmis, tiesiog žvelgė pro pirštus į tai, kas ten vyksta, arba naiviai žiūrėjo į jas kaip į politiškai „gerietiškus“ nešališkus pažangos variklius.
Geriausias pavyzdys – Pasaulio sveikatos organizacija, kurios generalinį direktorių kas 5 metus renka Pasaulio sveikatos asamblėja. Kinija apžaidė konkurentus šiame neviešame rinkimų procese, suformuodama balsavimo koalicijas ir masiškai papirkinėdama delegatus bei jų šalis. 2006 m. Kinija prastūmė savo kandidatę – Honkongo biurokratę dr. Margaret Chan, o 2017 m. parėmė dabartinį vadovą, etiopą Tedros Adhanom Ghebreyesus, kuris vos išrinktas viešai paskelbė savo paramą „Vienos Kinijos“ principui.
Koks naudingas gali būti tarptautinių organizacijų užvaldymas, matėme koronaviruso pandemijos metu: iš pradžių PSO dangstė Kinijos nevėkšlišką bandymą susitvarkyti su pandemija, paskui pažodžiui kartojo Beijingo padiktuotą poziciją dėl pasaulinės pandemijos paskelbimo, skrydžių ribojimo bei karantino, galiausiai visiška tylos bei ignoravimo blokada apsupo Taivaną ir jo itin sėkmingas pastangas dorotis su koronavirusu.
Kitas tos „institucijų užvaldymo“ strategijos pavyzdys – prieš savaitę Kinija buvo paskirta į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos Konsultacinę grupę, kur galės daryti įtaką JT žmogaus teisių ekspertų skyrimui: ėjimas, prilygstantis vampyro paskyrimui prižiūrėti kraujo banką.
Čia tik keli Kinijos veikimo bruožai, išaiškėję koronaviruso krizės metu. Viso paveikslo mes nematome, jis išryškės tik ateityje – jei išvis išryškės. Aišku viena – „Didžiajame žaidime“ dėl globalios lyderystės Kinija yra rimtai pasiruošusi išnaudoti pasaulinę krizę, kad priartintų XXI amžiaus kaip „Kinijos šimtmečio“ viziją ir bipoliarinio pasaulio tikrovę.
Lietuvai negali būti nesvarbu, į kokią geopolitinę tikrovę pasaulis išeis iš karantino. Todėl ji negali ignoruoti Kinijos veiksmų ir traktuoti juos kaip kažkokį egzotišką spalvingą spektaklį, niekaip neliečiantį Lietuvos strateginių interesų. Ką vis dėlto įmanoma padaryti, turint omeny nedidelį Lietuvos svorį tarptautinėje erdvėje?
Visų pirma, negalima leisti Kinijai įtvirtinti savo, kaip pergalės prieš pandemiją lyderės įvaizdžio ir išvengti atsakomybės už koronaviruso išplatinimą likusiame pasaulyje. Tuo tikslu Lietuva turėtų jungtis prie tokių šalių, kaip JAV ir Jungtinė Karalystė, keliančių Kinijos atsakomybės už koronavirusą klausimą, reikalaudama nešališko jo sklaidos tyrimo ir kompensacijų nukentėjusioms šalims.
Antra, Lietuva turi mažinti politinę ir ekonominę priklausomybę nuo komunistinės Kinijos, pasitraukdama iš regioninės „17+1“ iniciatyvos bei itin kritiškai įvertindama tolesnį dalyvavimą „Juostos ir kelio“ projektuose. Ir mažinti būtina ne tik savo priklausomybę – Lietuva turi raginti ir Europos Sąjungą tapti mažiau priklausomą nuo Kinijos investicijų, įvedant griežtą ir privalomą investicijų patikros mechanizmą ES lygiu. Tai leistų atsijoti Kinijos (ir kitų grėsmę keliančių režimų, kaip kad Rusija) investicijas į strateginius sektorius ir strateginę infrastruktūrą.
Trečia, turime kiek įmanoma sekti situaciją, palaikyti Kinijos komunistų partijos režimo persekiojamus uigūrus, tibetiečius, Falun Gong išpažinėjus, krikščionis, Honkongo demokratus ir viešinti jų persekiojimo atvejus, kad krizės sąmyšis netaptų dūmų uždanga, leidžiančia režimui galutinai susidoroti su kitaminčiais. Galiausiai Kinijos transformacijos į laisvą visuomenę galimybė priklausys nuo to, ar joje išliks žmonių, kurių sąžinės iki galo nepaklūsta totalitariniam režimui. Turime visokeriopai padėti jiems atsilaikyti.
Ketvirta, koronaviruso krizė išryškino Taivano tarptautinės padėties anomalumą. Tą padėtį iliustruoja faktas, kad Pasaulio sveikatos organizacija (kurios moto, beje, yra „Better health for everyone, everywhere“ – „Geresnė sveikata kiekvienam visur“) dėl komunistinės Kinijos spaudimo gali sau leisti pašalinti 23 milijonų valstybę iš savo veiklų, ir pandemijos metu Taivanas negali laiku gauti informacijos bei dalyvauti jį liečiančiuose sprendimuose. Ne vien PSO – Taivanas, demokratinė, laisva valstybė dėl Kinijos spaudimo yra netekusi bet kokio tarptautinio atstovavimo, jai nuolat grasinama karine jėga.
Kodėl Taivanas svarbus? Taivanas – ne tik valstybė, nuosekliai rėmusi Baltijos šalių okupacijos nepripažinimą Šaltojo karo metais. Dar svarbiau tai, kad Taivanas savo buvimu demonstruoja, kad kinų civilizacijos pamatą galima sėkmingai inkorporuoti į laisvą, demokratinę klestinčią valstybę – ir taip paneigti mitą apie kinų civilizacijos ir demokratijos nesuderinamumą, kuriuo Kinijos komunistų partija motyvuoja savo despotišką valdymą.
Kadaise Lietuva su dėkingumu įvertino, kai jos trapų valstybingumą pirmoji pripažino nedidelė Islandija. Manau, kad po trijų dešimtmečių esame pribrendę atmokėti šią garbės skolą, paremdami Taivano valstybingumo siekį.
Lietuva paremti Taivaną gali keliais būdais. Būtina remti Taivano įtraukimą į Pasaulio sveikatos organizaciją ir palaikyti jo visateisį dalyvavimą Pasaulio sveikatos asamblėjos veikloje. Turime reikalauti, kad Taivanui būtų užtikrintos galimybės dalyvauti Jungtinių Tautų Organizacijos ir jai pavaldžių tarptautinių organizacijų veikloje. Be to, būtų ne tik simboliškai prasminga, bet ir labai naudinga plėtojant jau vykstantį ekonominį, mokslinį ir technologinį bendradarbiavimą, atidaryti Taivane Lietuvos atstovybę.
Galiausiai, turėtume kelti Taivano diplomatinio pripažinimo klausimą Europos Sąjungos politinio veikimo formatuose – ir galbūt ryžtis padaryti veiksmą, kuris dabar atrodo drastiškas, bet yra vienintelis vertybiškai pateisinamas: perkelti diplomatinį pripažinimą nuo komunistinės totalitarinės Kinijos Liaudies Respublikos demokratiniam Taivanui.
Koronaviruso krizės metu užaštrėjusiame ir paspartėjusiame geopolitiniame „Didžiajame žaidime“ Lietuva neturi prabangos likti nuošalyje. Išties, kaip rašė Marius Laurinavičius, „mums gera proga apsispręsti: ar mes su komunistine agresyvia ir neatsakinga Kinija, kuri kalta dėl to, ką dabar patiriame, ar su laisvę mylinčiu demokratiniu Taivanu, kuris visam pasauliui parodė, kaip šio viruso plitimą galima visiškai sustabdyti“, ir, pridėsiu nuosavęs, su Taivaną palaikančia JAV.
Lietuvos politinių ir diplomatinių santykių su Taivanu plėtra būtų gera proga realiai glaudinti bendradarbiavimą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, remiančiomis Taivano narystę tarptautinėse institucijose ir garantuojančiomis tiek Taivano, tiek Lietuvos saugumą.
Galų gale, mūsų pačių istorija pakankamai aiškiai įrodo, kad, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, palaikyti vertybinius principus politikoje yra ir vienintelė pragmatiška politinė laikysena.
