Pozicija

2020.04.12 10:00

Mykolas Majauskas. Kiaura ekonomikos gelbėjimo valtis paskandins smulkų ir vidutinį verslą

Vis dažniau girdime pareiškimus, jog krizės metu turi būti saugomos darbo vietos. Iš tiesų tai saugomas turi būti smulkus ir vidutinis verslas, kuris, jei išgyvens, išsaugotos bus ir darbo vietos. Kitu atveju, nebus nei darbo vietų, nei pajamų valstybei sumokėti gydytojams atlyginimų. 

Ekonominės krizės pasekmes greičiausiai ir skaudžiausiai pajaučia smulkiausi ūkio dalyviai. Kol ekonomistai varžosi pateikdami vieną už kitą juodesnius scenarijus, akivaizdu, jog pandemijos kontekste kilusi ekonominė krizė turės neproporcingai skaudžių padarinių smulkiam ir vidutiniam verslui. Vienas iš geriausių pavyzdžių, leidžiančių suprasti, kokį poveikį ir domino efektą paskelbtas karantinas gali turėti, yra maitinimo sektorius.

Vyriausybei paskelbus karantiną, maitinimo paslaugų sektorius, kurio didelę dalį sudaro smulkūs šeimos verslai, yra priverstas nutraukti arba smarkiai apriboti savo veiklą. Pasikeitę gyventojų įpročiai neabejotinai vaidins reikšmingą vaidmenį ir karantinui pasibaigus – sustiprėjęs finansinio nesaugumo jausmas ir naujų epidemijų grėsmė turės neigiamą įtaką paklausai, taip neleidžiant tikėtis sklandaus, nuo karantino labiausiai nukentėjusių verslo sektorių atsigavimo.

Maitinimo paslaugas teikiančių įmonių sunkumai kaip virusas „apkrečia“ verslus, besiverčiančius didmenine prekyba maisto produktais ir gėrimais bei vietinį žemės ūkį, dalį savo produkcijos tiekiantį būtent maitinimo paslaugas teikiančioms įmonėms. Dėl grandininės reakcijos smulkaus verslo sunkumai virsta stambiais visos ekonomikos praradimais, neapsiribojančiais laikinais vieno sektoriaus nepatogumais.

Katastrofiškai smukus verslo pajamoms, labiausia nukenčia įmonių darbuotojai. Didelė dalis jų yra išleidžiami į prastovą, kurios metu jiems mokama valstybės patvirtinta minimali alga – 437 eurus į rankas. Sunku paaiškinti, kodėl iki šiol vidutinį atlyginimą gavęs asmuo, dabar turi pabandyti išgyventi už minimumą. Kodėl jis vienas turi prisiimti pagrindinę karantino finansinę naštą, jei jo darbo vieta buvo uždaryta visos visuomenės naudai. Tai savo ruožtu sukuria ir dar vieną problemą – prastovos minimumą į rankas gausiantis darbuotojas ir pats nėra pakankamai motyvuotas išsaugoti darbo santykius, kai žino, jog kreipdamasis į Užimtumo tarnybą gali tikėtis kur kas didesnės nedarbo išmokos.

Tuo tarpu Vyriausybė vietoje greitos ir efektyvios pagalbos sukuria sudėtingą biurokratinę paramos sistemą, kuria pasinaudoti galės tik ištvermingiausi. Remiantis priimtomis Užimtumo įstatymo pataisomis, darbdavys 3 mėnesius privalės išsaugoti bent 50 proc. darbo vietų, už kurių išlaikymą karantino metu buvo mokama valstybės subsidija. Ir nors toks variantas yra geresnis nei anksčiau pateikti siūlymai, pagal kuriuos verslas darbo vietas būtų privalėjęs išsaugoti net 6 mėnesius, ir ne 50, o visą 100 proc. darbo vietų, priimtos pataisos vis vien nesprendžia pamatinių problemų – verslo nesaugumo ir negalėjimo įvertinti darbo jėgos poreikio netolimoje, optimizmo daug neteikiančioje ateityje.

Dienos šviesos kol kas neišvydo ir kitos verslo gelbėjimo priemonės – garantijų ir lengvatinių paskolų verslui modeliai. Situaciją taip pat komplikuoja ir bankai, žvelgiantys į finansinės pagalbos besikreipiančius verslus su labai dideliu, kone verslams pražūtingu atsargumu, tiek ir tokių įstaigų, skirtų paskatinti smulkų ir vidutinį verslą, kaip INVEGA, apribotos galimybės juos paremti.

Kadangi neturime galimybės mėtyti pinigų iš sraigtasparnių, kaip tai daro turtingos šalys, turime veikti greitai ir taikliai. Tik savalaikė ir sklandi pagalba padės išsaugti smulkų ir visutinį verslą nuo pražūties. Deja, kol kas Vyriausybės pristatytas pagalbos verslui paketas, sustiprina ne tikėjimą ateitimi, o tik abejones ir rizikas, kurias prisiimti turime visi. Nes dešimtims tūkstančių gyventojų darbo vietas suteikiantys smulkūs ir vidutiniai verslai skaičiuoja nuostolius dėl mus visus apsaugoti skirtų priemonių taikymo.

Laiku nesiėmę efektyvių priemonių jiems padėti išsilaikyti, po karantino galime susidurti ne tik su labai lėtai atsigaunančiu socialiniu kontaktu, bet ir būtinybe atstatyti ekonomiką iš griuvėsių, virš kurių sklandys itin tirštas bedarbystės smogas. Todėl privalome visomis įmanomomis priemonėmis siekti viruso pasekmių plitimo suvaldymo ne tik tarp žmonių, bet ir tarp mūsų visuomenei kritiškai svarbių ekonomikos pamatų.