Europos himnas – tai Liudviko van Bethoveno Devintosios simfonijos finalas, „Odė džiaugsmui“, kuri atsiliepia į solisto šauksmą: „O, broliai! Klaidingi jūsų tonai...“
Solisto, tarsi dykumoje.
Taip, žmonijos paieškos pirmosios trijose simfonijos dalyse – dramos ir kovos, taipgi pasaulio grožybės ir linksmybės, jų ilgesys – vis dar ne tai, ko reikia. Žmogui reikia Džiaugsmo, sako F. Šileris ir L. van Bethovenas.
„Nuostabioji, gražioji dievų kibirkštie...“
Palyginkite su tais tariamais džiaugsmais, kurių siūlo pelnai ir biudžetai, politiniai rinkimai, pilvo maistai ir nervų žolės... „Klaidingi tonai!..“
Ir tada ateina mokytojas virusas. Paaiškina, jog būta kažko netaip. Klaidingai suprasta. Laisvųjų vartojimo rinkų ir nevilties diktatūrų pranašai melavo – vyriškai sako virusas.
Laikas dairytis kitokių natų, išgirsti kitokių, pamirštų gaidų.
Europa jau buvo toj košėj kai ką suvokus, išgirdus. Dvasia budo. Kur ji?
Apsidairykim per Velykas.
