Pozicija

2020.04.12 08:00

Rita Grigalienė. Savanorystės fronto eiliniams

Rita Grigalienė, savanorė, socialdemokratė2020.04.12 08:00

Šis laiškas jums, tūkstančiams savanorių. Esu viena iš jūsų – šiuo sunkiu metu Lietuvai ir pasauliui. Mielieji, gal po to, kai tas prakeiktas virusas bus įveiktas, susirenkame visi kartu į vieną vietą ir parodome, pasidžiaugiame kartu, kiek iš tiesų mūsų daug. Atšvenčiame kartų solidarumo pergalę. Paminime tuos, kurių netekome.

Ką manote, savanorystės fronto eiliniai?

Dauguma iš mūsų – jauni ar pakankamai jauni žmonės. Iki penkiasdešimties metų. Kaip dabar sakoma, nepatenkame į rizikos grupę. Ir taip jau nutiko, kad net ne valdžia, o mes, savanoriai, privalome įrodyti ir kasdien įrodinėjame – kartų solidarumas svarbus. Mums visiems. Solidarumas tarp jaunystės ir senatvės. Principas, kuriuo paremta socialinė apsauga kiekvienoje pažangioje visuomenėje.

Kad ir kaip keistai beskambėtų, bet nelaimė suvienijo mus padėti vyresnio amžiaus arba neįgaliems žmonėms ir kitiems, kuriems reikalinga pagalba. Atvežti iš vaistinės vaistų, iš parduotuvės – maisto, išnešti šiukšles, sumokėti mokesčius, išsiųsti laišką, pripildyti dujų balioną, lauke pavedžioti augintinį. Paprasti, kasdieniai, bet kokie šiandien reikalingi darbai. Juolab, kad ir nesu iš didmiesčio. Gyvenu Tauragėje, puikiai žinau miesto, miestelių ir kaimų žmonių rūpesčius.

Esu projekto „Stiprūs kartu“ savanorė. Kiekvieną dieną dirbame grupėje (apie 40 savanorių), kaip dabar įprasta – nuotoliniu būdu. Vieni esame atsakingi už telefoninių skambučių–prašymų priėmimą, kiti prašymus vykdome, ieškome savanorių, galinčių padėti, kartais ir paremti senolius maistu. Įsitikinau, kad tiesiančiųjų pagalbos ranką yra daug. Visi jūs nuostabūs. Ačiū jums.

Per dieną sulaukiame daugiau kaip 100 skambučių iš gyventojų. Ką šis faktas ir apskritai visa savanoriška veikla šiuo metu atskleidžia?

Pirma, iš to 100 skambučių net 20–30 būna dėl pinigų ir maisto trūkumo. Tai rodo, kad skurdo ir atskirties mažinimo priemonės nebuvo ir nėra pakankamos. Šiandien vis aiškiau, bent jau man, kad labai dažnai skurdas, atskirtis nėra laisvas žmonių pasirinkimas (kaip kartais teigiama).

Antra, labai svarbu, kad bendradarbiautų visos institucijos – valstybinės, savivaldybių, visuomeninės ir nevyriausybinės organizacijos, paslaugų centrai, seniūnijos. Kartais pasitaiko atvejų, kai seniūnija nežino apie sunkiai besiverčiantį žmogų (tiesiog žmonės gėdijasi, kad patiria skurdą, kad negali savimi pasirūpinti, ir tyli).

Trečia, savanorystė nevyriausybinių organizacijų ar asmeninių iniciatyvų pagrindu, drįstu teigti, yra efektyvesnė, nei organizuojama valdžios institucijų. Tokia bent jau mano asmeninė patirtis.

Manau, kartais kai kas už mūsų nugarų pasukioja prie smilkinio pirštą („kur dabar lendate, dar užsikrėsite, ar veikti neturite ką“). Pirmą kartą tai pajutau, kai prieš dvejus metus išsiruošiau savanoriauti į Ugandą. Nieko tokio. Smulkmena. Juk žinome, kad darome tai savo noru puikiai suprasdami, kad šiuo metu tik šiek tiek (gal būt) daugiau rizikuojame.

Pasirinkome padėti. Tiems, kuriems šiandien sunku pasirūpinti savimi. Padėti kitiems, kiek leidžia mūsų jėgos, sveikata, nuo kitų darbų ar šeimos nugvelbtas brangus laikas.

Taip, mes nesukuriame eurais matuojamo pelno. Bet mes kuriame, esu tikra, neįkainojamą pridėtinę vertę. Visuomenei, valstybei. Savo miestui, miesteliui, kaimui. Žmonėms, kuriems dabar sunku.

Žinau, kad taip manote, tą jaučiate ir jūs. Bendrystę.

Tai susirenkam visi po pandemijos, kai tai bus galima ir saugu?