Pozicija

2020.04.08 10:00

Vytautas V. Landsbergis. Apie (ne)apykantos grоžį

Vytautas V. Landsbergis2020.04.08 10:00

I. Pasitaiko atvejų, kai neapykanta ‒ jėga. Kažkada viena slaugė pasakojo apie močiutę slaugos namuose, kuri jau vos vos knapsėdavo, bet slaugė kitąsyk ją specialiai paerzindavo, o ta užpykus žiū ‒ ir vėl bambėdama prapukši visą dieną. Taigi, neapykanta kartais padeda išgyventi pavargusiam, išsekusiam, nelaimingam žmogui.  

Bet dažniau neapykanta yra neišsilavinimo (mentalinio „gezo“) požymis arba sąmoninga stilistinė maniera – „būti kietu“ ir pavaryti „normaliai“. Čia jau psichologų erdvės, kurie galėtų atsakyt ‒ ar toks heiterizmas nėra psichikos kompensacija, kai iš tiesų nesijauti kietas, bet reikia atrodyt. Ypač jeigu tokia bendravimo maniera vyraujanti, „ant bangos“.

II

Neapykanta norom nenorom tampa viešo gyvenimo dalim: žurnalistikoje, politikoje, komentaruose – turbūt daugelis ir privačiuose FB gauname buduliškų žinučių su neapykantos papildais, prakeikimais ar kitomis grožybėmis.

Ar ne keista, kai Lietuvoje pamažu įpranti gyventi laukdamas smūgio, pašaipos, kai toks mužikiškas bendravimas pasidaro legali norma. Ir kaip nustembi, kai kur nors Ispanijoje, keliaudamas Jokūbo keliu patiri, jog bendraujama gali būt ir kitaip – be slaptos ar atviros agresijos.

Bet tikėtina, kad savo esmėse, ypač savo krizėse, ko gero, esame kitokie, geresni, negu Žemaitės Vingių Jonas. Esam labiau bičiuliški. Savanorystė ir aukojimas(is) pandemijos fone rodo, kad atjauta teberusena mūsų genuose. O prisimenant skaudžias istorijos pamokas ‒ juk ir žydų gelbėtojų buvo kur kas daugiau, negu žudikų.

III

Kokia lietuviškos (ne)apykantos prigimtis? Kai negali ko nors apkęsti, juolab mylėti, imiesi neapykantos. Tai normali žmogiška savybė, kitąsyk atsirandanti ir iš silpnumo, nes apkęsti tą, kuris galvoja ir elgiasi kitaip ‒ rimtesnis darbas. Kartais diskutuoti ir argumentuoti yra tikras psichologinis iššūkis, jei esi įpratęs būt vienvaldžiu (geresniu, turtingesniu?) už kitus, kuriam kiti privalo nuolankiai paklusti. O jeigu ne ‒ „aš su tavim nekalbėsiu ir nebežaisiu,“ ‒ tokią formuluotę turbūt daugelis prisimenam iš ankstyvųjų vaikystės potyrių.

Politikoje, deja, tai irgi tampa norma. Tarkim, valdančiosios daugumos lyderis neapkenčia opozicijos ir nutaria, kad su ja nebebendraus ‒ ir tai tampa naujosios parlamentinės veiklos klasika.

Galima tik įsivaizduoti, kas nutiktų, jei, atsiradus (neduokdie) nepaprastoms aplinkybėms, koks nors vaikiškai kompleksuotas daugumos lyderis gautų realią valdžią ir galėtų vienašališkai nuspręsti, ką daryti su ta nekenčiama opozicija. Nepavydėčiau opozicijai ‒ netgi ne keršto įstatymų ar nuobaudų prasme, tą jau matėm ir ne pandemijos sąlygose... Kitąsyk užtenka užsiundyt aklų fanų (trolių) minią, kai įtemptas laikas ir keršto „garui nuleisti“ ieškomas atpirkimo ožys. Linčo galimybė tampa ypač reali ‒ tą neseniai matėme negražioje vienos medikės rezidentės apsivogimo istorijoje.

Galbūt čia raiškesnį žodį galėtų tarti (arba net pastoviai kalbėti) psichiatrai ar psichologai, netgi apie konkrečius konkrečių valdžios žmonių veiksmus, draugiškai patariant neperžengt apykantos ribų, saugot savo ir kitų psichinę sveikatą.

P.S.

Iš linksmesnių susirašinėjimų su komentatoriais:

Zigmas Pranckus: O Vytautas V. neapykantą jaučia visai dabartinei valdžiai ir kas čia teisus? Pakilkite aukščiau, Jūs meno žmogus...

Vytautas V. Landsbergis: Zigmas Pranskus – ačiū už patarimą, pakilau aukščiau. Dabar jau viskas, ką daro valdžia – gerai. Jaučiuos tikras menininkas.