Pozicija

2020.04.08 08:00

Lukas Tamulynas. Puota maro metu arba demokratija pralaimi

Jau kelis metus be perstojo buvo kalbama apie krizę. Taip jau yra, kad moderni ekonomika turi ciklus ir po augimo ateina stagnacija. Buvo kalbama, kad 2020 metų pabaigoje, 2021 metų pradžioje ekonomika nesustos, tačiau sulėtės. Nebuvo net minčių apie 2008 metų finansų rinkos griūtį ar dar daugiau – 1929 metų Didžiąją depresiją. Tačiau ko nei ekonomistai, nei valstybių vadovai negalėjo išpranašauti, tai mėnesio ar daugiau visiško užsidarymo: ne tik verslų, tačiau ir žmonių izoliacijos.

Tai tapo visiška terra nova visam pasauliui. COVID–19, pradžioje sukėlęs vis dar tebesiaučiančią pandemiją, dabar jau aiškiai grasina ir viso pasaulio finansų sektoriui, paradoksas – paklausa dar ką tik buvo, pasiūla tikrai būtų, tačiau sveikata neleidžia. Ir kol gydytojai kovoja dėl kiekvieno iš mūsų gyvybės, kol ekonomika bando rasti būdų išgyventi, mes turime ir trečią auką, tiesa, ne tokią pastebimą, nes kol jos visai neprarandi, dažnai nepasigendi. Tai demokratija. Ir nors tiesiogiai epidemija jos neliečia, tačiau ji išlaisvino net kelių „žudikų“ blogiausius instinktus.

Lobizmas – tai veikla, kai asmuo ar grupė bando daryti įtaką valdžios atstovų sprendimams. Ši veikla yra būtina demokratijai funkcionuoti. Žmogaus teisių aktyvistai, NVO atstovai ar vieno daugiabučio gyventojai, kurie nori pasistatyti kelio ženklą prie savo namų, užsiima lobizmu. Dažnai lobizmas leidžia politikams matyti visas viešojo intereso sritis ir priimti pamatuotus sprendimus.

Nors dalis lobistų yra etiški, dalį galima būtų priskirti visuomenininkams, tačiau nemaža dalis verslo lobistų krizę laiko asmeninės pergalės galimybe. Visa šalis jaudinasi dėl savo sveikatos, pajamų ir darbo, Seimas vienbalsiai balsuoja dėl ekonomikos skatinimo paketų. Lobistai žino, kad veiksmai, kurie dar vakar buvo tabu, šiandien gali praslysti nepastebėtai.

Prieš savaitę darbdavių atstovai kreipėsi į Vyriausybę prašydami laikino memorandumo Darbo kodeksui. Ne visam, tik tiems punktams, kurie labiausiai gina darbuotoją. Taip norėdami mus grąžinti į 19 amžių. Nors krizė nepaveikė visos rinkos, o ir poveikis kol kas neaiškus, nes valstybė ir visa euro zona meta didžiulius pinigus kovai su padariniais, darbdaviai kėsinasi į mūsų, dirbančiųjų teises, ir nori palikti tik pareigas. Žinant, kad kai kurie iš stambiųjų darbdavių ne tik gaus valstybės paramą, tačiau dar ir išlos iš šios krizės, nes jų veikla neapribota, o jaučia paklausos pakilimą, tai atrodo, kaip veidmainiškas būdas krizę „numesti“ ant silpniausių pečių.

Panašių bandymų yra ne vienas. Tačiau dar vienas reikalauja atskiro apžvelgimo – valstybinės medienos pardavimo kainų reguliavimas. Šiuo metu medienos kainą reguliuoja rinka. Tai yra, paklausa ir pasiūla per elektroninę sistemą. Praėjusios kadencijos Seime buvo bandymas tokią sistemą pakeisti ir leisti kainą nustatyti 4 didžiausiems pirkėjams. Tačiau toks pakeitimas buvo užblokuotas.

Skirtingai nuo Lietuvos, Lenkija panašią sistemą įsivedė. Tam neprireikė parlamento, viskas buvo nuspręsta ministro įsakymu. Dėl to Lenkija gavo baudą iš Europos Sąjungos dėl konkurencijos ribojimo, o pati Lenkijos konkurencijos tarybą nubaudė stambiuosius verslininkus dėl kartelinio susitarimo. Toks įstatymas galimai leistų stambiesiems verslams dar pigiau supirkti medieną, ją supjaustyti ir gerokai brangiau parduoti.

Tačiau kaip priimti numanomai korupcinį įstatymą išvengiant atsakomybės? Naudotis kolektyvine atsakomybe ir perduoti įstatymą priimti Seimui. O kada gali būti geresnis laikas priimti tokį įstatymą, jei neprisidengiant krize? Todėl įstatymą bandyta teikti. Jį kol kas Seime pavyko užblokuoti – teisės departamentas pateikė išvadas, kad toks įstatymas galimai pažeistų galiojantį teisinį reglamentavimą. Tačiau, žinant, kiek milijonų galimai laimėtų stambieji supirkėjai, tampa aišku, kad šis įstatymas galimai ilgai neužsigulės stalčiuje.

Antri iš demokratijos laidotųjų yra politikai. Ir ne šiaip visi, o tie, kurie turi realią valdžią. Demokratijoje aukščiausia valdžia yra žmonės, tai jiems atsiskaito politikai. Tačiau ištikus bet kokiai krizei, žmonės yra linkę paaukoti dalį atskaitomybės už saugumą ir aiškumą. Tokiais kriziniais atvejais tik nuo demokratijos subrendimo, žmonių prisiimamos atsakomybės ir politinės kultūros lygio priklauso demokratijos „kvėpavimas“. Valdžioje esant kietos rankos šalininkui, krizės laikotarpiu jo veiksmai gali užtikrinti tam tikrą pasitikėjimą juo, o kartais net ir reikalingus greitus sprendimus. Tačiau pagunda sukaupti visą valdžią vienose rankose yra didžiulė.

Pažiūrėkime, ką turime valdžioje? Premjeras išgarsėjo „pasiuntęs“ tuometinę Seimo pirmininkę, didžiausias Lietuvos žemvaldys, ne kartą galimai sumaišęs privačius ir viešus interesus, ir sveikatos apsaugos ministras, kuris melą dengia šaulio uniforma. Seimo posėdžiai beveik nevyksta, vėlgi valdančiosios daugumos iniciatyva. Apie nusikalstamą melą šiuo metu galima būtų daug rašyti, kol 1/5 mūsų gydytojų serga, Aurelijus Veryga toliau aiškina, kad visi gydytojai yra apsaugoti, o Ramūnas Karbauskis ditirambais apsako mūsų pasiruošimą krizei, kad tik pavyktų kuo ilgiau valdžią išlaikyti savo rankose.

Demokratija šiandien yra pavojuje ir puolimas vyksta visais frontais. Per kasdienius mūsų vargus, susiduriant ir su pandemija, ir su ekonomine krize, mes lėtai galime atiduoti savo laisvę už dirbtinį saugumo jausmą. Juk taip lengva patikėti, kai 4 valandas tiesioginio eterio geriausiu laiku gaunantis ministras įlenda į šaulio uniformą ir sako, kad viskas bus gerai.

Tačiau šiandien tik mes stovime demokratijos sargyboje – paprasti žmonės. Todėl raginu akylai stebėti priimamus sprendimus, pasikalbėti su pažįstamais medikais ir paklausti, ar tikrai viskas taip gerai. Akylai stebėti, ar ekonominis paketas, kurį siūlo valdžia, bus naudingas mums visiems, ar tik stambiajam verslui.

Kaip sakė Abraomas Linkolnas: „Vienus žmones galima apgaudinėti visą laiką, kitus tik kai kurį laiką, bet visų žmonių ir visą laiką apgaudinėti neįmanoma“.