Kada buvo perliptos žurnalistinės agresijos ribos? Keturi laipteliai – žurnalistika kaip patarimas – žurnalistika kaip kritika – žurnalistika kaip sarkazmas – žurnalistika kaip niekinimas, susidorojimas?
Manding, naujoji lietuviška žurnalistika, atkūrus nepriklausomybę, iškart startavo nuo ketvirto laiptelio – ar ne tokią smogikišką ir šmeižikišką kai kurių anuometinės „Respublikos“ žurnalistų veiklą anuometinis valstybės vadovas ir pavadino šunauja.
Tiesa, tada turėjom perspektyvų Algimanto Čekuolio vedamą „Gimtąjį kraštą“, paskui „Atgimimą“, dar „Šiaurės Atėnus“, kurie stengėsi būt kitokie, bet neprigijo.
Paskui (arba tuo pat nepriklausomybės ryto metu?) šis ketvirtos stadijos viruso stilius persimetė ir į politiką bei kt. viešąjį gyvenimą. Mes ėmėm arba taip galvoti, arba tokiu galvojimu piktintis, o normalaus galvojimo liko turbūt tik tiek, kiek kultūrinės spaudos prenumeratorių.
Ar įmanomas grįžimas atgal – iš ketvirtosios (smogiko) stadijos į pagarbesnę kritiką ir analizę, arba į patarimą? Ir kurią stadiją akumuliuoja koronos virusas – norėtųsi, kad sveikimą.
Ilgėtųsi tauresnės žurnalistikos, kurios principus kadaise sudėliojęs filosofas ir redaktorius Juozas Keliuotis:
• liudyti didybę, o ne menkystę; jungti, o ne skaldyti; gydyti, o ne nuodyti; gaivinti, o ne smukdyti, šviesti, o ne kvailinti, migdyti ir tamsinti
• sutelkti idėjos žygiams, o ne išblaškyti ir išsklaidyti;
• būti pažangos nešėja, objektyvios tiesos skelbėja ir viešosios nuolatinės kontrolės vykdytoja; nebūti oficialia, nuobodžia, konformistine, neskelbiančia jokių naujų idėjų ir nereikalaujančia būtinai reikalingų reformų;
• kovoti dėl tiesos, gėrio ir grožio idealų, o ne slopinti teisybę, nešti nelaimes, degraduoti visas grožio vertybes, reklamuojant šlamštą ir menkystę;
• plazdenti karščiausiais tautos troškimais, alsuoti jos jaunu entuziazmu, imponuoti gražiausiais jos kūrybos žiedais; nepasiduoti grubiam egoizmui ir materializmui, storžieviškumui ir susnūdimui;
• nesudaryti klaidingo ir vienašališko gyvenimo vaizdo;
• būti tauria, laisva ir savarankiška, nesiekti biznieriškų tikslų, nebūti propagandine valdančios grupės priemone;
• artinti žmogų prie žmogaus, tautą prie tautos, padėti geriau vienam kitą pažinti, suprasti ir pamilti, o ne kelti visuotinę neapykantą, kerštą ir karo gaisrus.
• užmegzti ir palaikyti santykius tarp atskirų asmenų, tarp įvairių luomų, tarp visokių ideologinių narių ir tarp visų civilizuotų tautų, o ne visa tai ardyti, skaldyti ir griauti;
• ugdyti kultūrą ir žadinti dvasinę veiklą, nevirsti demoralizacijos veiksniu;
Tiek tuomkart.
