Pozicija

2020.04.02 15:00

Vytautas V. Landsbergis. Apie šlykštėjimosi fenomeną

Vytautas V. Landsbergis 2020.04.02 15:00

Kai koks nors nešlykštus politikas pasako, kad kitas šlykštus politikas šlykštisi su juo bendrauti, tad bendrauti su tuo šlykštūnu nėra net prasmės, tai leidžia apie minėtą politiką daryti kelias išvadas:

1. Politikos debatuose vartojamas „šlykštėjimosi“ terminas nėra profesionalus argumentas, tai mėgėjiškas šou paprastesnei publikai. Mandagūs, išauklėti žmonės taip šneka rečiau.

2. Yra vaikiškas pasakymas – „kas ant kitų sako, ant savęs pasisako“. Dažnai išsiduodame žodžiuose, t.y. – kalbėdami apie kitus, įvardiname savo problemas. Kituose mus labiausiai erzina mus kamuojančios problemos, kurių kituose kitąsyk gal ir nėra.

3. Trečia vertus, tai ir nebrandi nepasitikėjimo savim emocija – juk isterikuojame, kai atrodo, kad mūsų nemyli, ir trypiam kojytėm, kai atrodo, kad esame ko nors negavę. Nevyriška ir tiek. „Tu man šlykštus, asile,“ – dažniausiai sako vaikai, taip kad į politikierių, vartojantį šį žodį, reikia žiūrėti atlaidžiai.

4. Patyčių, tyčiojimosi ir šlykštėjimosi praktika tarp šio Seimo daugumiečių yra gan įprastas reiškinys – užtenka prisiminti tiek džiaugsmo Artūrui Skardžiui ir Agnei Širinskienei suteikusį taikinį su vieno šlykštaus opozicijos politiko vardu.

5. Epidemijos laikotarpyje būtų gerai, jei prie Seimo dirbtų konfidenciali psichologų ar psichiatrų grupė, kuri tyliai konsultuotų politikus, ką ir kaip sakyti, kad visai nesušlykštėtume ir kuo mažiau malkų priskaldytume šiam ir taip gerai degančiam miške.