Pozicija

2020.04.01 16:34

Viktoras Uspaskichas. Virusas – ne PVM, jis vaikšto per sienas, o krizė suteikia naujas galimybes

Viktoras Uspaskichas, Europos Parlamento narys2020.04.01 16:34

Lenkiu galvą prieš visus gydytojus, – už jų atsidavimą ir ištikimybę savo profesijai. O šiandien tai reikalauja didžiulės atsakomybės, ryžto ir net heroizmo – rizikuojant savo sveikata. Ir šioje vietoje, pačioje pradžioje, jie, tikrąja to žodžio prasme, valdžios buvo palikti likimo valiai, be minimaliausių apsaugos priemonių. Šiomis dienomis visų pranešėjų žinutės turi prasidėti būtent tokiais žodžiais. 

Šito viruso dėka labai gerai pademonstruotas visiškas valdžios neišmanymas ir visų 30 metų valdymo bukumas. Nes beveik visa valdžia ir lyderiai užsiiminėjo tik vienu – prisipirkinėjo kuo daugiau patrankų, tankų, visureigių ir dar „auksinių šaukštelių“ kariškiams. O elementarių kaukių medikams nesugebėjo parūpinti.

Čia peršasi viena išvada. Tūpumas, kuris parodo visišką nesugebėjimą realiai vertinti šiuolaikinį gyvenimą ir orientuotis situacijoje. Plaukimas pasroviui, kaip ir visas kitas išprotėjęs pasaulis. Karas, ginklai, agresyvi retorika, gyvenimas iš skolintų lėšų ateities kartų sąskaita. Pumpuoti kuo daugiau gamtinių išteklių iš mūsų planetos – toks pagrindinis šių dienų valdžios uždavinys.

Matosi, kad jie visiškai nesupranta ir nesuvokia, ką reiškia šiandieniai kariniai veiksmai. Nes su šiuolaikinėmis karinėmis technologijomis be specialių rūbų – nė iš vietos. Nes šių dienų kariniai veiksmai neapsieis be cheminių, biologinių, branduolinių ir kokių tik nori atakų. Todėl nesuvokti tokių elementarių dalykų ir neparuošti tokių paprasčiausių priemonių, kaip tinkama medikų apranga, o ką jau kalbėti apie paprastų žmonių apsaugą, yra visiškas neišmanymas ir nesiorientavimas šiandieniniame pasaulyje.

Ar jie galvoja, kad jiems viso to neprireiks ir jie gali atbaidyti bet kokį agresorių dar valstybės sienos prieigose? Kitaip, kaip visiškai buka, mūsų valdžios nepavadinsi. Ir tai liečia ne tik šitą valdžią, bet daugiausia bus priekaištų tiems, ant kurių pečių užgrius šita našta. O apie mūsų tradicines partijas ir jų statytinius išvis neverta kalbėti, nes būtent jie atvedė Lietuvą prie tokios padėties. Būtent jų dėka suformuota visa valdininkų, prokuratūros, teismų, įvairių kontroliuojančių institucijų armija, kuri saugo ne valstybę, o jų vadus.

Tokie, kaip jie, atvedė visą žmoniją prie tragedijos. Visame pasaulyje jie save vadina tradicinėmis partijomis ir būriuojasi po viena vėliava, taip pat ir ES, nes ir ten susiformavusios tradicinės partijos yra tos pačios spalvos, kaip ir Lietuvoje.

Ir štai atėjo tokia mažytė gyva būtybė ir apnuogino visą jų politiką ir kalbas – kaip jie rūpinasi valstybe, jos žmonėmis ir, galų gale, nepriklausomybe. Iš tikrųjų jie rūpinasi tik savimi, savo sukurta valdininkija, krašto apsauga, kad jie juos gintų. Jie sau kūrė nepriklausomybę, patogų gyvenimą, o kas liks nuo tos nepriklausomybės ir jų komfortiško gyvenimo – tegu tenkinasi liaudis.

Būtent dėl to bet kokios krizės metu mes girdime daug melo iš jų lūpų, nes jiems būtina pridengti savo nesugebėjimą suvokti ir įvertinti dabartinį pasaulį bei savo prigimtį. Jiems reikia pridengti savo komfortišką gyvenimą, sukurtą visų mokesčių mokėtojų sąskaita.

Apie ekonomiką išvis nėra kalbos, nes vyksta arba plaukimas pasroviui, arba priimami nevykę sprendimai, atnešantys daugiau žalos nei naudos. Ir dabar atėjo tas laikas, kada neišvengiamai turi atkreipti dėmesį į tą programą, kurią daugelį metų siūliau aš. Demografinė ekonomika ir BVP struktūra, ir iš ko kuriama jos kaupiamoji dalis. Kitaip įvyks ekonomikos degradavimas ir kažkiek gelbės tik namų ūkis.

Reikia išmesti iš galvos visas fantazijas ir iliuzijas, kad valstybė uždės apynasrį ir suvaldys šitą virusą. Reikia ruoštis kitokiam scenarijui. Į šoną visas emocijas, nes reikia suvaldyti netikėtai užklupusią problemą ir ypatingai pradžioje pasimetusią valdžią. Įvertinti tikrąją padėtį, o taip pat mūsų šalies turimas geografines, socialines, ekonomines ir finansines galimybes. Ir tai, kad Lietuva nėra atskira, izoliuota šalis šitame globaliame pasaulyje. Esame ES nariai, atviros sienos, o virusas, skirtingai nuo PVM, vaikšto net ir per sienas. Reikia įvertinti ir kinų patarlę – „krizė tai ir naujos galimybės“ bei pasistengti maksimaliai išnaudoti šitą krizę šalies vystymuisi.

Su viruso atėjimu pasaulis bus kitoks – ne tik ekonomine prasme tragiškas, bet ir saugesnis, ekologiškesnis, bus daugiau sveiko mąstymo. Žmonės taps sąmoningesni, dvasingesni. Tai mane labai džiugina, nes pats senokai einu būtent tokiu keliu. 70 proc. mažiau skrenda ir teršia orą lėktuvai, mažiau važiuoja transportas, sumažėjo naftos paklausa, sumažėjo jos kaina, 30 proc. mažesnis vario, nikelio, aliuminio ir kitų gamtos išteklių poreikis.

Girdisi vis daugiau sveiko proto pasisakymų, samprotavimų, tad šitas virusas atnešė ne tik daug blogo, bet ir nemažai gero. Jis pavojingas tik tiems žmonėms, kurių mąstymas yra žemesniame lygmenyje, be tendencijos lavintis ir taisytis. Taip pat kažkiek pavojingesnis senyvo amžiaus žmonėms, bet tik tiems, kurie turi kitų lėtinių ligų. Ir tai jau ne mano malda, o Dievo ranka.

Istorija rodo, kad sunaikinus vieną virusą jo vietoje atsiras dešimtys kitų, tad geriau susigyventi, adaptuotis prie šito, kuris ne toks pavojingas, nei paskui turėti dešimtis kitų ir nežinoti, ką daryti. Tikiu, gamta neleis, kad mokslininkai, kurie prikūrė įvairių ginklų, branduolinių, cheminių, biologinių ir kitokių bombų, greitai sukurtų vakcinas, nes visa pasaulio ekonomika ir gyvenimas vėl atsistos ant senų bėgių ir vėl įsigalės iškreiptas mąstymas, kuris pradės alinti šitą žemę, teršti orą, niokoti gamtą, negalvojant apie žemės planetą ir ateities kartas.

Reikia galų gale nekurti iliuzijų ir suvokti, kad šitas virusas kaip ir visi kiti iki šiol į šitą pasaulį ir mūsų gyvenimą atėjo visiems laikams. Sveikas protas turi suvokti, kad Lietuva negali izoliuotis nuo viso pasaulio. Ir jeigu kažkiek visose šalyse per paskelbtą epidemiją ir karantiną bus prislopintas viruso plitimas, po karantino atšaukimo vėl bus to viruso židinių protrūkiai. Bet net jeigu jis bus visiškai suvaldytas, tai atsiras naujas. Nes ir šito viruso atėjimas ne šiaip sau, ne be priežasties.

Todėl į šoną visas emocijas, verkšlenimus, daugiau kiekvieno piliečio kultūros, drausmės ir sąmoningumo. O valdžiai – nuo šiandien ar artimiausiu laiku, kuris turi būti ne ilgesnis nei savaitė – dvi, pradėti taikyti proaktyvų valdymo metodą, o ne kaip dabar – reaktyvų. Apie tokį valdymo metodą aš rašiau daug kartų, kai Algirdas Butkevičius buvo premjeru ir visa šalis plaukė pasroviui, lopydama skyles, duobes, bet neinvestuodama į ateitį.

Esama situacija:

1. Per 30 metų nei sveikatos apsaugos, nei socialinės apsaugos, nei švietimo, nei ekonomikos srityje nepadaryta jokių reformų. Kažkokie judėjimai buvo krašto apsaugos srityje, bet virusas parodė, kad jokių pasiruošimų rimtiems iššūkiams ten nepadaryta, tik reklaminiai triukai.

O verslas, kaip nesistengė valdžia trukdyti, alinti, įvedinėti protekcionizmo, išgyveno ir turi galimybę parodyti dar geresnį rezultatą, jeigu valdžios mąstymas pasikeis.

2. Paslaugų verslas sustojo, bedarbystė didėja ir ne visos įmonės galės atsigauti po šito smūgio.

3. Socialinės garantijos pradės strigti ir gali atvesti iki neramumų.

4. Finansų ne tiek daug (tik nesakykite, kad turime ir skyrėme 2 mlrd. – tai yra smulkmena), ir šaliai gyvenant reaktyviais metodais lėšos bus labai greitai pravalgytos, ir viskas. Taip, kaip jau buvo 2008–2012 metais, valdant Andriui Kubiliui, Ingridai Šimonytei ir Daliai Grybauskaitei – praskolinta valstybė, ir tiek.

Lietuvos ekonomika priklausoma nuo išorinio pasaulio, tad turim aiškiai numatyti ne kaip mes nukentėsime krizės metu nuo išorinio pasaulio, o kaip mes Lietuvos naudai panaudosime šitą pasaulį ir šitą situaciją.

5. Didžioji kaupiamoji BVP dalis susideda iš eksportuojamos produkcijos, o virusas dar ryškiau patvirtino mano daug metų sakytą tiesą, kad mūsų ekonomika, žiūrint per demografinę prizmę, smarkiai iškreipta. Nes krizės metu sustojus beveik visai komercinei ir nekomercinei paslaugų sferai ekonomistai prognozavo tik 1–2 proc. ekonomikos susitraukimą.

Tai reiškia, kad jie galų gale pripažino, jog ne iš paslaugų sferos gyva būna valstybė. Aišku, kai pamatė, kad virusas pasiruošė pasilikti su mumis ilgam, o aš tiksliai žinau, kad jis atėjo visam laikui, jie pradėjo tikslinti savo prognozes ir jau vardijamas procentas susideda ne iš vieno, o iš dviejų skaičių.

Ir vis tiek nėra tragiška, jeigu ekonomika susitraukia dėl vidaus paslaugų sferos. Tačiau būtų absoliuti šalies tragedija, jeigu ekonomika susitrauktų dėl sustojusios gamybos sferos, t.y. būtent dėl tos verslo produkcijos, kuri eksportuojama ir konkuruoja vidaus rinkoje su importu.

Tik įsivaizduokite, koks būtų efektas. Dabar mes matome, kad komercinės ir nekomercinės paslaugų sferos beveik neliko rinkoje ir valstybė vis tiek gyvena. Gerai, blogai, ne taip komfortiškai, bet gyvena, nes tai nėra gyvybei pavojingas reiškinys. Bet pabandykit įsivaizduoti ir pakeisti vietomis – tegul dirba visa paslaugų sfera, kaip ir dirbo ankščiau, bet sustabdykime verslą gamybos srityje, ypač tą, kuris eksportuoja savo produkciją ir konkuruoja vidaus rinkoje su importu.

Efektas būtų liūdnas – absoliutus bankrotas. Ir visa ta paslaugų sfera irgi užsilenktų, nes iš vienos pusės nebus pakankamai paklausos, o iš kitos – nebus finansų išlaikyti nekomercines paslaugas, tokias kaip socialinė, švietimo, sveikatos ir net krašto apsauga.

Akcentuoju – minėta gamyba dar gali palaikyti valstybės gyvybingumą, jai sustojus – absoliutus bankrotas.

Ką turi daryti valdžia? Būtent į šitą sferą reikia dėti visas pastangas, siekiant ją išsaugoti. Ir, kaip sako kinai, – „krizė tai ir naujos galimybės“, o tai reiškia pradėti intensyviai investuoti būtent čia. Ir investuoti į tos produkcijos gamybą ir paslaugą, kurią gali panaudoti išorinis pasaulis bei sumažinti importą mūsų vidaus rinkoje.

Tačiau dėl 30 metų vykusio neišmanaus valdymo šitoje sferoje liko tik 9,7 proc. dirbančių žmonių nuo visų Lietuvos gyventojų.

Ką dėl to reikia padaryti? Priimti sprendimą ir paskelbti tas pramonės šakas, kurios eksportuoja ir konkuruoja vidaus rinkoje su importu strateginėmis sritimis, ir tose srityse sudaryti ženkliai geresnes investicines sąlygas, negu yra Europoje ir aplinkinėse valstybėse.

Tam, kad vietinės ir užsienio investicijos būtų nukreiptos būtent į šitą sritį ir šitoje sferoje būtų sukurta daugiau gerai apmokamų darbo vietų, kad skaičius 9,7 padvigubėtų.

Smulkus verslas visame pasaulyje gyvuoja ir plečiasi tada, kai gerai dirba stambus eksportuojantis verslas. Nes būtent ten žmonės uždirba pinigus ir išleidžia juos įvairiose paslaugų sferose. Taip pat turizmas ir kitos sferos, kurios pritraukia užsienio valiutą į vidaus rinką bei uždirbinėja kaupiamąją BVP dalį.

Visos socialinės sferos: švietimas, sveikatos ir krašto apsauga, visa valdininkija, politikai, valdžia, pensininkai, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai, studentai gyvena iš šitų įmonių mokesčių.

Tad kviečiu neužsiminėti populizmu, nedaryti eilinį kartą klaidų, o pagrindinį dėmesį skirti šitai sferai. Ir tas kinų posakis bus įgyvendintas su kaupu – „krizė tai ir naujos galimybės“. Pažiūrėkite ką krizės metu daro kinai! O gi nieko kito, būtent tai, apie ką aš ir kalbu – pigiai supirkinėja visus aktyvus iš gamybos srities.

Tą patį aš siūliau 2009 m. krizės metu A. Kubiliaus Vyriausybei. Bet dėl Vytauto Landsbergio išdidumo, D. Grybauskaitės tūpo užsispyrimo, finansų ministrės I. Šimonytės prisitaikėliškų nuotaikų (nes ir jai aš asmeniškai pristatinėjau šitą programą, jos kabinete, prieštaravimų neišgirdau nei iš jos, nei iš A. Kubiliaus), šie pasiūlymai buvo atmesti, ir taip Lietuvai padaryta meškos paslauga. O rezultatą, leiskite, aš priminsiu.

D. Grybauskaitei atsisėdus į prezidento kėdę Daukanto aikštėje 2009 m. valstybės įsiskolinimas buvo tik 16,7 mlrd. Lt. Jai palikus postą įsiskolinimas tapo apie 50 mlrd. Lt. Tai yra 3 kartus daugiau praskolinta valstybė, negu iki jos praskolino visi kiti vadovai.

Žmonių mūsų valstybėje gyveno 2009 m. 800 000 daugiau nei pasibaigus jos kadencijai.

Per jos valdymo laikotarpį nepadaryta nė viena reforma nei švietimo, nei socialinės apsaugos, nei sveikatos apsaugos, nei ekonomikos, nei finansų srityje. Tik padidėjo finansavimas krašto apsaugai, kuris epidemijos metu parodė, kad visiškai ne ten buvo leidžiami pinigai, net nesukaupiant taip reikalingų medicininių priemonių karinių veiksmų atveju. Absoliutus nulis. Gydytojai šiandien plikomis rankomis išėjo į kovą su šita problema. Už tokius dalykus turi atsakyti visi šitie vadovai, nes tai yra nusikaltimas prieš valstybę, kuriam neturi būti taikomas senaties terminas.

Skurdo procentas per jos valdymo laikotarpį nesumažėjo. Pagal savižudybių skaičių pirmavome pasaulyje, o ką jau kalbėti apie suskaldytą visuomenę.

Daugiau nenoriu vardinti. Ir šitų skaičių pakanka, kad galų gale suvoktume kokie „geri“ jos valdymo rezultatai.

Tad kviečiu nedaryti eilinį kartą tos pačios klaidos, o išnaudoti šitą krizę mūsų šalies pakėlimui ir padaryti iš jos ne ES išmaldos prašytoją su ištiesta ranka, o pilnavertišką, savimi pasitikinčią, pilnai savimi galinčią pasirūpinti Lietuvos valstybę.