Pozicija

2020.04.01 08:00

Kęstutis Navickas. Parazitai

Kęstutis Navickas, buvęs aplinkos ministras, aplinkosaugininkas2020.04.01 08:00

Kartą seras David Attenborough rėžė: „Mes [žmonės – KN. past.] esame maras žemėje. Jis ateina į mūsų namus ir suklestės maždaug per artimiausius 50 metų. Tai ne tik klimato pokyčiai; tai poreikis dideliam plotui, kurio reikės užauginti maistą milžiniškai miniai.“

Na, pagalvojau, gerbiamas David, bepigu jums kalbėti, nugyvenote gražų ir prasmingą gyvenimą, tačiau ar galite mus teisti? Nemanau, kad arklių tempiamomis karietomis keliavote į tropikus filmuoti gamtos filmų. Taip, daug ko mus išmokėte, nesame tobuli, tačiau turime teisę į prasmingai nugyventus gyvenimus be kaltinimų, jog esame maras.

Kino pavasario filmas „Parazitas“ vėl grąžina mintis prie Atenburgo išsakytos minties. Aptariant filmą su savo sena bičiule, ji suformulavo nuostabią mintį: „visi mes esame parazitai, tik civilizacija išmokė mus nesinaudoti kiekviena proga“.

Parazitas – gyvas organizmas, kuris gyvena kitos rūšies organizmo (šeimininko) sąskaita ir išgyvena gaudamas maistines medžiagas iš savo „šeimininko“. Parazitams (o ir virusams) plisti palanki terpė ten, kur susikaupia didesni skaičiai vienos rūšies „šeimininkų“, tai ne tik žmonės, bet ir fermose laikomi gyvūnai. Verta prisiminti afrikinį kiaulių marą, snukio ir nagų ligą, paukščių gripą ir kt.

Natūralioje gamtoje, kur nėra aptvarų ar keturių sienų apribojimų, parazitams išgyventi sunkiau. Jei toks kaip afrikinis kiaulių maras ir atsiranda, tai jis, kuriam laikui kitoms rūšims pagausinęs maisto atsargas ir natūralios atrankos būdu sumažinęs populiaciją beigi sukūręs imunitetą išgyvenusiems individams, virusas yra priverstas tūnoti ir laukti savo valandos ar naujų mutacijų.

Grįžtant prie socialinės parazito egzistencijos, ne tik mes, žmonės, ribojame savo impulsus, tačiau siekiame, kad ir mūsų augintiniai elgtųsi humanistiškai. Tai mes priverčiame savo šunį neskersti kaimyno vištų ar nevaikyti tetos kačiuko, nuspręsdami kas teisinga, o kas ne. Tas pats humanizmas skatina mus šerti gulbes batonu nesukant galvos, kad tai nėra natūralus ir visavertis vandens paukščio maistas ir dėl to jam gali sutrikti virškinimas. Net ir kritusį gyvūną mes vertiname kaip nelaimę, o ne kaip maistą kitoms laukinėms rūšims!

Gerokai sudėtingesnėje situacijoje susiduriame dabar, COVID–19 akistatoje, kuomet santykius aiškinasi mūsų laukinė prigimtis ir civilizacijos išradimai.

Leidžiame nuspręsti ir nesipriešiname, kad kaip ir per Černobilio avariją į priešakines linijas siunčiame gydytojus be tinkamų apsaugos priemonių, kad išgyventų kiti. Mums nekyla klausimų, kad pirmiausiai turime gelbėti silpniausius. Kad tai įvyktų, kažkas turi rizikuoti – tame ir yra visas humanizmo grožis ir prasmė.

Tačiau didžiausiai žmonių grupei reikia tik sėdėti namie, be būtinybės nesisocializuoti, nes net ir jeigu neturi silpnų artimųjų, kuriuos lankai, visada yra šalia kaimynas, kuriam tavo parnešta „dovana“ gali būtų lemiama.

Valdykime parazitą savyje likdami namuose!