Galvojau pavadinti šias mintis „Europos Titanikas“. Galima štai padėtis, kai kategoriškai ryškės ir klostysis žmonių elgesio skiriamosios linijos. Ar tu gelbstiesi mindžiodamas skenduolių lavonus, atstumdamas tą, kuris netelpa į tavo Pero Gynto valtelę, ar sutinki žūti, kad tavo mylimoji gyventų?
„Korona“ neleidžia net suprastintų samarietiškų schemų. Norėdamas artimą gelbėti, priartėji ir tuo – per save – platini užkratą, niokoji dar kitus. Ypač, jei miegaliai tave pasiuntė neapsaugotą.
„Mylėti iš tolo“ bus ne anuometinės išeivijos skaudus paradoksas, o naujasis gelbėjimosi principas.
Teks derinti nesuderinamas priešybes; tepadeda mums kas nors, gal Šventoji Dvasia.
Blogiausia, kai baimė virsta neapykanta (sovietijos politinė praktika). Galimai karūnuotųjų neuždarysi į milijoninius leprozoriumus – raupsuotųjų stovyklas. O jeigu Afrikos pabėgelių stovyklos virs karūnos leprozoriumais? Nesunku prognozuoti abipusės neapykantos alternatyvas ne tik Vokietijai. O dar kam nors šmėstels, kad tai gera proga pasaulinei revoliucijai... Kuri šluote nušluos prakeiktą prekeivių kapitalizmą, gal sykiu ir visą nevykusį supergamybininkų žmonizmą. Susipainiojusią materialistų žmoniją.
Kokia bus masinės baimės pasekmė? (Jeigu nesustabdysime). Psichozė ir trombozė.
Ar nesiranda požymių jau Lietuvoje?
„Negrįžkit, geriau negrįžkit!“ – prašo net giminaičiai. O grįžusieji nukentėjusieji, ištverkite karantinus, šiukštu nesielkite kaip tie nelaimingi ligoniai, kurie keršija likimui tyčia užkrėsdami dar nesergančius.
Čia ypatinga kategorija mūsų visų brolijoje – su ypatinga buvusių zonose atsakomybe. Neužkrėsk! – toks būtų dar vienas postmodernus Dievo įsakymas.
Gudročiai galvočiai nūnai įsivedė medicinoje kriminalinį terminą „įtariamieji“. Taip jau vertinami ar bus vertinami ir bėgantys prieglobsčio į Tėvynę. Jie laikinai izoliuojami, bet gal jų reikėtų vengti, galbūt – neįsileisti?
Net Juozapui su besilaukiančia Marija nebuvo vietos užeigoje. Gerai, kad priglaudė gyvulėliai, atėjo piemenėliai.
Vėl pasirinkimai ir keliai. Amžini dalykai. Žmoniškumas visad pavojuje.
Kas dabar įsivyraus?
Ar gentinės savigynos biologija ar žmoniškumo ideologija – meilė ir atjauta? Juk atjauta, tai vienas meilės pavidalų. Taip atjautos išnaikinimas – nemeilės pergalė – atvertų vartus nežmoniškumo viru-so totalitarizmui. Holokaustas visiems.
Įtariamiesiams, kad tu gal žydas, gal ir kitokio užkrato nešiotojas. Nepriimtinas naciams ir bolševikams. Tas virusas tebegyvas. Su naivia atjauta pabėgeliams politiškai žlugo Angela Merkel. Ateina blogis.
Prisiminkim stalinizmą, kai tarp sovietų valdžios įtariamojo ir kaltojo buvo dedamas lygybės ženklas. O jau suimtų „kaltųjų“ jokiu būdu negalima paleisti net sprunkant nuo fronto. Juos tada įsakyta tiesiog žudyti, šaudyti, „jei negalima evakuoti“ (Rainiai, Pravieniškės ir t.t., mano dėdės Jono likimas). „Evakuojami“ pagal pirmąją kategoriją – tai oficialus NKVD egzekucijų pavadinimas. Atida-ryti varteliai ir sadizmo žvėriui.
Ar koronavirusas, veisdamas paniką, neatgaivins „mūsyse“ snaudžiančių stribinio stalinizmo vi-rusų?
Testas visuomenei, žmonių bendruomenei, kad liktų labai protingais, susitelkiančiais žmonėmis.
Vis dėlto žmonėmis.
