Šį straipsnį parašyti paskatino audringi pastarojo laikotarpio įvykiai, labai aiškiai parodę žmonėms ir jiems atstovaujančiam Seimui bei Vyriausybei tikrąją visuomenės sveikatos vertę.
Pastarąsias savaites mūsų visų galvose sukasi klausimai: kaip išsaugoti savo sveikatą, kas atsitiko su mūsų ramiu gyvenimu, kaip globalizacijos procesas gali taip greitai ir radikaliai pakeisti mūsų pasaulį? Ką mes turime nuveikti, kad deramai sureaguotume į šiuos pokyčius?
Juk kiekvienam darosi aišku – tai, kas atsitiko šiandien Kinijoje ir visame pasaulyje, gali ir vėl pasikartoti didesniais ar mažesniais mastais. Pasaulis labai greitai ir negrįžtamai keičiasi, keisdamas žmogaus, kaip biologinės būtybės, santykį su jį supančia aplinka. Jeigu žmogus ir toliau nori išlikti šiame pasaulyje, jis turi prisiderinti prie šių pokyčių. Tam būtina peržiūrėti visuomenės sveikatos apsaugos strategiją bei taktiką.
Jeigu iki šiol buvo galvojama, kad pagrindinius sveikatos išteklius ir resursus sukoncentravus į sergančiųjų gydymą pavyks išspręsti tautos sveikatos problemas, tai dabar akivaizdžiai matome, kad to tikrai nepakaks. Sveikatos apsaugos problematika vis giliau paliečia visų mūsų gyvensenos, ekonomikos ir politikos aspektus. Anksčiau galvojome, kad sveikatos problemos aktualesnės vyresnio amžiaus, negalios paliestiems žmones, tai dabar matome, kad tai neaplenkia nė vieno iš mūsų.
Visuomenės izoliavimo ir karantino priemonės, kurias, siekdama stabdyti koronaviruso infekcijos plitimą, šiandien aktyviai taiko Vyriausybė, yra labai svarbios ir labai reikalingos. Tačiau jos gali duoti tik laikiną apsaugą nuo siaučiančios po pasaulį pandemijos ir neapsaugos nuo tokių infekcijų pasikartojimo ateityje.
Ši pandemija užaštrino senus skaudulius ir iškėlė labai daug naujų klausimų, į kuriuos mes iki šiol laukiame atsakymų. Kodėl kontaktavę su infekcijos sukėlėju vieni žmones suserga, o kiti ne? Kodėl vieni pacientai serga palyginti lengvai ir pasveiksta, o kiti miršta nuo viruso išskirtų toksinų? Kas nulemia mūsų imuninės sistemos pajėgumą tvarkytis su šiuo išorės pokyčių sukeltu poveikiu?
Iš mokyklos biologijos kurso žinome, kad kiekvienai infekcijai sustabdyti yra kuriamos ir naudojamos vakcinos – tai infekcijos sukėlėjo mikrodozės, kurios įvestos į organizmą paskatina jame pasigaminti kovojančius su infekcija antikūnus. Pandemiją stebime jau gerokai daugiau negu mėnesį, o efektyviai veikiančių vaistų, nežiūrint, kad dirba viso pasaulio epidemiologai, nuo jos vis dar nėra. Paskutiniai optimistiškai nuteikiantieji įvykiai Kinijoje rodo, kad šį kartą didesnėmis ar mažesnėmis žmonijos pastangomis ir valstybių ekonominėmis sąnaudomis įveikti pandemiją tikriausiai pavyks. Tačiau išlieka neraminantis klausimas, o kas toliau? Kaip apsisaugoti patiems ir apsaugoti kitus nuo panašių nemalonių nuotykių ateityje?
Pasaulyje vis garsiau kalbama apie medicinos paradigmos perorientavimą į sveikatos tausojimą ir stiprinimą bei savalaikį ligas sukeliančių priežasčių išaiškinimą ir jų pašalinimą. Manau, kad ir prieš mūsų šalies sveikatos apsaugos sistemos organizatorius vis aštriau iškils klausimas – kas svarbiau ir naudingiau valstybei: ar kovoti su ligų sukeltomis priežastimis, ar tausoti ir stiprinti piliečių sveikatą?
Žinoma, negalima abejoti pagalbos suteikimo žmonėms būtinumu, bet reikia neprarasti ir sąmoningo požiūrio į iškilusios problemos esmę. Priešingu atveju mes visada būsime priversti bėgti paskui traukinį, o ne važiuosime juo. Pamokos, kurias mes patyrėme per ankstesnes ir paskutiniąją infekcinę pandemiją rodo, jog nuo infekcijos suserga ir miršta žmonės, kurių sveikata silpnesnė ar jau serga lėtinėmis ligomis. Tai rodo, kad greta antiseptinių ir izoliacinių priemonių, piliečių imuniteto ir sveikatos sustiprinimas gali tapti vienu iš reikalingų svarbių ginklų kovoje su infekcija.
Jei norime, kad šis ginklas taptų efektyvus, nepakaks visuomenės sveikatai skirti tik truputį daugiau negu 2 proc. privalomo sveikatos draudimo fondo lėšų. Be to, lėšos čia ne pati didžiausia problema. Didesnė kliūtis yra per eilę metų susiformavęs konservatyvus, susifokusavęs į gydomąją mediciną, politikų ir sveikatos apsaugos sistemą administruojančių valdininkų mąstymas. Ir nors dabartinė SAM administracija daro daug svarbių sprendimų, tačiau jie nesprendžia klausimo iš esmės. Reikalingi ženklūs, valstybiniai strateginiai pokyčiai, kurie peržengia sveikatos apsaugos sektoriaus ribas.
Panaši situacija yra ne tik mūsų šalyje, bet ir visame industriniame pasaulyje, kurio gyventojai daugiausia kenčia nuo sparčių aplinkos ir klimato pokyčių. Šalims, kurios sugebės greitai ir efektyviai sureaguoti į kylančius naujus iššūkius, susidariusios pavojingos žmonių sveikatai aplinkybės bus mažiau žalingos.
Lietuvos geografinė ir geopolitinė padėtis, gamtiniai–rekreaciniai ištekliai bei sukauptas mokslinis biomedicininis potencialas sukuria labai geras prielaidas plėtoti žaliąją ekonomiką ir ekosistemas orientuotas į piliečių sveikatos tausojimą ir stiprinimą.
Tokia plėtra, šalia Lietuvos gyventojų sveikatos būklės pagerinimo gali pasitarnauti kuriant inovatyvią, suorientuotą į socialinę–ekonominę pažangą visuomenės gerovę. Dabartinės kadencijos Seimas jau priėmė keletą svarbių teisės aktų šioje srityje: Sveikatos tausojimo ir stiprinimo politikos gaires, Papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymą ir kt.
Seimo valdančioji LVŽS frakcija, delegavusi savo atstovą Virginijų Sinkevičių į ES komisaro, atsakingo už ES „Žaliąją“ ir „Mėlynąją“ ekonomikos plėtros poziciją, sudarė geras prielaidas šios krypties inovatyvios veiklos vystymuisi mūsų šalyje.
Žinoma, pasukti ekonominę, kad ir mažos šalies, raidą greitai ir lengvai nepavyks. Tačiau suprasti mus supančių reiškinių prigimtį ir esmę yra labai svarbu pasirenkant tolimesnę mūsų daromų žingsnių kryptį.
