Pozicija

2020.03.17 17:26

Monika Čiuldytė-Kačerginskienė. Karantinas

Monika Čiuldytė-Kačerginskienė, LSDP komunikacijos skyriaus specialistė2020.03.17 17:26

Kai sustoja laikas. Kai viską apgaubia tyla. Jokio judesio, veiksmo, socialinių kontaktų. Net oras stovi vietoje. Visi namuose... ir visi beprotiškai laimingi (?!). COVID-19 akivaizdoje džiaugiasi laiku, skiriamu sau ir savo šeimai – na, atrodytų, bent vienas teigiamas pandemijos aspektas. Tik kažkodėl vis tiek apima keistas jausmas, kai regi džiūgaujantį kaimyną dėl to, kad yra priverstas izoliuotis namuose. 

Negi mums reikalingas karantinas, kad suvoktume savo laikinumą, kad suprastume, kokie mums brangūs artimi žmonės, kaip svarbu kartais sustoti, nebėgti, įkvėpti, pajausti. DABAR tokie visi susikaupę ir susipratę. „Aš lieku namie“ – išdidžiai deklaruoja tūlas pilietis. Pagirtinas sąmoningumas.

Visi mobilizuojamės ir „atsigręžiam į save“. Iš nepasotinamo, saiko nejaučiančio vartotojiškos visuomenės individo atsiverčiam į asketišką, atsiskyrėlišką gyvenimą propaguojantį bemaž Tibeto vienuolį, pagaliau pajutusį nušvitimą ir suvokusį tikrųjų žmogiškųjų vertybių prasmę. Baisu ir pagalvoti, kas bus po to, kai viskas stos į vėžes.

Tad norom nenorom į galvą lenda klausimas, o kodėl to sąmoningumo ir prasmės suvokimo pritrūksta kasdien? Ar mums reikia katastrofos, kataklizmo, kad suvoktume, jog gyvenimas šiaip jau vertingas dalykas? O gal dar blogiau – pakanka tvirtos rankos vado žodžio ir mes automatiškai persiprogramuojame? Ar visgi labiausiai šį „atsivertimą“ lemia baimė, kad tuoj valdžia paseks Kinijos pavyzdžiu ir visus nepaklususius išgaudys tinklais.

Rimti ir susikaupę vykdome valdžios nurodymus, NUOLANKIAI paklūstame. Jie sako – jie, matyt, žino. OK. Tik tegul tas sąmoningumas nebūna primestinis, kažkoks brukalas, nes sąmoningas žmogus – sąmoningas visuomet. Jam nereikia išskirtinių aplinkybių ir sąlygų, o tuo labiau balso „iš aukščiau“.

Ispaniškasis gripas, siautėjęs 1918-1920 m., Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nusinešė dešimtis milijonų gyvybių: skaičiuojama, kad aukų buvo daugiau nei žuvusiųjų Pirmajame pasauliniame kare. Infekuotojų skaičius siekė apie 500 mln. žmonių, kas tuo metu reiškė trečdalį pasaulio gyventojų.

Bet, įdomus dalykas, paklauskite mūsų prosenelių, ar jie ką nors girdėjo apie jį? Greičiausiai, ne. Lietuvos ispaniškasis gripas iš esmės nepasiekė: buvo per mažai išorinių kontaktų ir per mažai sąlyčio taškų su likusiu pasauliu. Ačiū Dievui ir Visatai. Gal dėl to mes dabar galime džiaugtis Vasario 16 d.

Šiandien tokie laimingi nesame. Globalizacija davė savo. Bet statistika tokia: pasaulyje gyvena beveik 8 milijardai žmonių. Koronavirusu užsikrėtusių – 169387, pasveikusių – 77257. Mirčių – 6513.

Kita vertus, ar žinojote, kad kasmet pasaulyje nuo tymų miršta apie 100 000 žmonių. Įspūdingas skaičius. Bent jau man taip pasirodė. Kažin kodėl tie, kurie nusprendė neskiepyti savo vaikų nuo šios mirtinos ligos, nėra kaip nors „karantinuojami“?

„Viskas praeina. Praeis ir tai” – sakė karalius Saliamonas. Tik išlaikykime sveiką protą. Nėra nieko baisiau už visuotinę paniką ir nerimą, nes tai maitina ir augina pačias tamsiausias ir blogiausias žmogiškosios prigimties kerteles. Fašizmas irgi buvo kuriamas didžiausių žmonių baimių pagrindu, pasitelkiant niekšiškiausias manipuliacijas.

Visi anksčiau ar vėliau mirsime. Net jeigu šiandien ir prisipirksime nesvietišką kiekį makaronų, net jeigu ir užsibarikaduosime namuose, net jeigu visiškai atsiribosime nuo pasaulio – ji, išdidi ir savimi pasitikinti mirtis, mus pasieks. Kažkada. Gal tai suvokę mažiau bijosime, daugiau gyvensime ir labiau mylėsime. Kasdien.

Juk nesakau, kad būti susipratusiu piliečiu yra blogai. Tik tegul visuotinis susipratimas neapakina ir neapkvailina. Neleiskime kitiems mumis manipuliuoti, pasitelkti mus pigiai reklamai ir, gink Dieve, mumis naudotis. Išlaikykime rimtį, sveiką protą ir mąstykime kritiškai. Drausti negalima leisti.