Kad koronavirusas kilo iš Kinijos Liaudies Respublikos, dabar jau turbūt žino ir trimetis pyplys. Gal daugiau klausimų kyla dėl to, kaip ir kokiu būdu jis pasiekė Europą. Tačiau ir dėl to dauguma sutinka – visų pirma, dėl to, jog Europos Sąjunga laiku nesustabdė skrydžių iš KLR ir leido infekuotiems patekti į Šengeno erdvę.
Negali nesakyti, jog minčių uždrausti skrydžius į šią šalį ar net visą Aziją nebuvo. Tačiau visi argumentai būdavo atremiami pakankamai plataus asmenų, suinteresuotų bendradarbiavimu su KLR, rato – aukštų vyriausybės pareigūnų, įtakingų verslininkų, garsių menininkų bei judėjimo laisvės gynėjų.
Dauguma iš pasisakiusiųjų už skrydžių išsaugojimą siekė asmeninės, korporatyvinės ar valstybinės naudos, kiti – norėjo išlaikyti esamas galimybes ar neleisti riboti laisvių taip, kaip jas suprato.
Kaip ten bebūtų, sprendimas nutraukti skrydžius laiku priimtas nebuvo ir virusas pasiekė Europą. Kalbama, jog tai padarė po kinų Naujųjų metų į Šiaurės Italijoje esančius fabrikus iš gimtinės grįžtantys kinų darbininkai. Kaip žinia, tuomet šiomis dienomis intensyviai aižėjančioje Šengeno zonoje laisvas asmenų judėjimas, kokios tautybės jie bebūtų, buvo duotybė. Ji ir sudarė prielaidas ligai nevaldomai plisti ne tiktai Italijos teritorijoje, bet ir kaimyninėse šalyse, kurios jau vejasi italus susirgimų augimo skaičiumi.
Klausimas, į kurį šiandien neatsakysime – kas būtų, jeigu skrydžiai būtų nutraukti arba jeigu Šengeno sutarties veikimas būtų sustabdytas tam tikram laikotarpiui, o Europos Sąjungos narės būtų atnaujinusios savo sienų kontrolę. Vargu, ar koronavirusas būtų visai aplenkęs Europą, tačiau, galimai, jo mastai būtų mažesni. Tą netrukus išvysime stebėdami, kaip su viruso keliamais iššūkiais tvarkosi Filipinai ir Kolumbija. Pirmieji visą valdžią perdavė regionų gubernatoriams, de facto įvedė karinę padėtį sostinėje Maniloje ir nutraukė absoliučiai visus skrydžius į šalį. Antroji – sustiprino pasienio kontrolę, nutraukė susisiekimą su kaimynėmis, kurių teritorijoje buvo aptiktas koronavirusas ir visus, atvykstančius į šalį asmenis, nepriklausomai nuo jų pilietybės, privaloma tvarka siunčia į 14 dienų karantiną. Žinoma, apsaugoti atskirą šalį visuomet yra lengviau nei visą ekonominiais saitais glaudžiai susijusį žemyną, tačiau po kurio laiko tam tikras išvadas ateičiai galėsime daryti.
Atkreiptinas dėmesys, jog nei vienos ES valstybės vyriausybė viešai nerodė susirūpinimo dėl koronaviruso, kol susirgusiųjų skaičius nepasiekė epidemijos ribų ir it maras neišplito visame žemyne. Viena vertus, ES akivaizdžiai tikėjosi, jog KLR, pasitelkusi savo milžinišką jėgos struktūrų ir sveikatos apsaugos potencialą netruks sukurti vakcinos ar vaistų šiai negandai įveikti. Na, jeigu ne vaistų, tai bent jau užtikrins, jog virusas nepasklis ne tik po Europą, bet ir po kitas KLR provincijas.
Kaip parodė gyvenimas, plitimą Kinijoje KLR valstybiniam aparatui iš tikro pavyko iš esmės sustabdyti. Tačiau ištarę „A“, ištarkime ir „B“ – tai buvo padaryta drakoniškomis priemonėmis, kurios ES valstybėse būtų nepriimtinos. Nepaisant to, tai buvo padaryta tik po to, kai koronavirusas ištrūko – iš pradžių į Pietų Korėją, paskui į kitas Azijos valstybės, pagaliau – į Europą.
Kita vertus, Europoje jau senokai tapo įprasta apsimesti, jog tam tikri iššūkiai neegzistuoja. Nesvarbu, ar tai būtų imigrantų integracijos klausimai, ar Rusijos Federacijos grėsmė, ar Briuselio ir nacionalinių vyriausybių interesų prieštaravimai.
Vyriausybės jau ir taip turi pakankamai problemų, su kuriomis susiduria kiekvieną dieną ekonominėje, politinėje, socialinėje ir saugumo sferose, kad tiesiog nebeturi apetito skirti resursus vis naujai pasirodantiems iššūkiams. Todėl dažnai paprasčiausiai užmerkia akis ir viliasi, jog problema išnyks pati savaime.
Vargu, ar tai atsakinga, tačiau, kita vertus, juos galima iš dalies ir suprasti: kas nutiktų milijonams žmonių ir tūkstančiams verslų, staiga užvėrus sieną tarp pramoninės Italijos šiaurės, Prancūzijos, finansinės Šveicarijos ir ekonominės Vokietijos galybės? Retas valstybės vadovas ryžtųsi ant savo pečių prisiimti po tokio sprendimo atsiradusią gyventojų nepasitenkinimo ir milijardinių nuostolių naštą. Juk, skirtingai nuo KLR ir Rusijos, ES valstybėse kas ketveri–penkeri metai piliečiai turi galimybę išreikšti nuomonę apie valdančiuosius per rinkimus. Tai viena iš priežasčių, kodėl nei viena ES vyriausybė nesiėmė savalaikių, ryžtingų priemonių užkardyti virusui.
Tai, kas Europoje vyksta dabar, nemažos dalies jos gyventojų vadinama desperacija. Uždaromos sienos, tikintis, jog tai sustabdys koronoviruso plitimą, nors priešas jau „tvirtovės“ viduje. Uždraudžiama į šalis įvažiuoti užsieniečiams, kurie, kaip ir (i)migrantai dažnai kaltinami dėl infekcijos plitimo. Tuo pat metu užmerkiamos akys, jog nemažoje dalyje ES valstybių koronavirusą savo tėvynėse platino po atostogų Italijos ar Prancūzijos kalnuose grįžę jų piliečiai. Kilus grėsmei ar epidemijoms dažnai ieškoma „atpirkimo ožių“ – pakanka prisiminti, jog kilus maro epidemijoms Europoje, dėl jų buvo apkaltinti žydai. Tad nenuostabu, jog epidemijai įsisiautėjus, apie kinų tautybės asmenis susidarydavo nemenka laisva erdvė, o ten kur jų nebūdavo, panašiai būdavo reaguojama į kitus nuo vietinių išoriškai besiskiriančius asmenis.
Koronavirusu sergančiųjų skaičiui praktiškai visose Europos valstybėse nenumaldomai kylant į viršų, užduodame sau klausimą – ko gi laukti toliau? Susirgimų skaičių, pikus ir aukų skaičiaus prognozes palikime epidemiologams. Tačiau mėnesiais neveikiančios švietimo įstaigos, verslai, sustabdyti skrydžiai, neteikiamos socialinės paslaugos – visa tai neabejotinai turės pasekmes visoje Europoje. Neabejojama, jog karantinas, kuris artimiausiu metu tikriausiai bus paskelbtas praktiškai visoje Europoje (nebent išskyrus Jungtinę Karalystę), tikrai sukels gimstamumo bumą metų pabaigoje bei patrigubins prekybininkų ir farmacinių įmonių pelnus.
Tačiau lygiai taip pat jis sukels ir neabejotinai daug neigiamų pasekmių. Visų pirma, tikrai sulėtės ekonominis augimas, kai kurios šalys (Italija, Graikija, Ispanija) praktiškai neabejotinai atsidurs recesijoje. Akcijų rinkos jau dabar atsidūrusios 1987 metų lygyje, o joms įkandin netrukus pasileis ir ištisos ekonomikos sritys, tad pagalbos prašytojų eilėje netrukus išvysime aviakompanijas, kelionių agentūras, logistikos įmones, draudimo kompanijas ir tam tikrų šalių bankus.
Jeigu krizė užsitęs, prie vyriausybių durų nusitęs ir kitų sektorių atstovų eilė. Kaip su tuo tvarkysis nacionalinės vadovybės ir ES – nežinia. Akivaizdu, jog iššūkis bus didžiulis, o resursai šįsyk – kaip reta menki.
Socialinėje ir politinėje plotmėje laukia ne ką mažiau iššūkių. Negalintys švietimo įstaigų lankyti vaikai jau netrukus taps problema ne tik tėvams, bet ir savivaldos ir valstybinėms institucijoms. Kelis mėnesius į darbą išeiti negalintys, o anksčiau nuo algos iki algos gyvenę piliečiai ne tik taps sunkiu akmeniu po socialinės apsaugos sistemos kaklu, bet ir lengvu masalu politiniams „gelbėtojams“, kurie jau turi puikią „gelbėjimo“ nuo ES, euro, imigrantų ir gasterbaiterių patirtį. Išaugęs bedarbių skaičius padidins socialinę įtampą, o ši savo ruožtu tikriausiai sąlygos ksenofobijos ir rasizmo protrūkius įvairiose ES kraštuose.
Nukeliami rinkimai tą įtampą dar labiau stiprins, keldami abejonių dėl valdančiųjų legitimumo ir jų priimtų sprendimų teisėtumo.
Tad net jeigu pavasaris ir atneš palengvėjimą kovos su virusu fronte, rudenį, o gal ir dar anksčiau, į naują ES biudžeto perspektyvą besvarstančių Europos lyderių duris pasibels ne tik ekonominis nuosmūkis ir socialinė įtampa, bet ir, tikėtina, dar didesnė žemyno fragmentacija.
Beje, ne tik nacionalinėje politikoje. Veikiausiai labiausiai nuo viruso labiausiai nukentėjusios šalys, kurios ir vėl – iš Pietų, susilauks vis mažiau ir mažiau norinčių joms padėti ekonomiškai stiprių ES narių. Tai tikrai neprisidės ne tik prie bloko vieningumo, bet ir prie pastangų sutarti dėl ateinančios finansinės perspektyvos.
Taigi, labai tikėtina, jog metus Europa baigs ekonomiškai gerokai silpnesnė ir labiau fragmentuota. Nepaisant bent mėnesį truksiančio skrydžių į Šengeno šalis moratoriumo, JAV taip pat neišvengs viruso protrūkio. Jis gali būti gerokai stipresnis nei Europoje jau vien dėl tos priežasties, kad medicinos paslaugos už Atlanto yra gerokai brangesnės. Taigi, susirgusieji kelis kartus pagalvos, prieš kreipdamiesi į sveikatos apsaugos instituciją. Jeigu viruso mastai bus dideli, tai neigiamai atsilieps ne tik iš pradžių jo grėsmę neigusiam Donaldui Trumpui, bet ir gyventojų pasitikėjimui savo valstybe, kuris JAV iki šiol buvo labai didelis. Penkiasdešimt milijardų, kurie bus mesti kovai su virusu taip pat yra nemaži ištekliai, kuriuos JAV galėtų panaudoti ir kitur.
Kas iš šios krizės laimės daugiausia? Paradoksalu, bet tikriausiai Kinija, kuri drakoniškomis priemonėmis susitvarkys su viruso plitimu ir eilinį kartą „įrodys“ autoritarinio režimo „pranašumą“ prieš liberalias demokratijas. Greitai pastatytos ligoninės, efektyvi ir operatyvi užkrėstų teritorijų izoliacija, milžiniški kiekiai laiku pagamintų apsaugos priemonių ir medicininės įrangos – visa tai bus pateikiama kaip KLR komunistinio režimo pergalė.
Neabejotinai bus itin eksploatuojamas ir Kinijos gydytojų, „įveikusių“ koronaviruso epidemiją savo šalyje darbinis vizitas į Italiją. Pastarieji su savimi atsigabeno ne tik du milijonus medicininių kaukių, bet ir dešimt tūkstančių apsauginių kostiumų ir tiek pat plaučių ventiliatorių. Sienas uždarančių ES valstybių ir skrydžius nutraukiančios JAV fone šis KLR vadovų sprendimas neabejotinai taps ryškia pergale viešųjų ryšių fronte. Galbūt net iš dalies privers pamiršti, dėl kieno kaltės vis dėlto kilo šis virusas, kadangi vis dažniau pasigirsta spekuliacijų, jog koronavirusas buvo sukurtas JAV ir išplatintas KLR.
Kitas laimėtojas ne toks ryškus, bet ir jis, neabejotinai, bandys pasinaudoti susiklosčiusia situacija. Tai Rusija ir Baltarusija, kuriose koronavirusas stebuklingai „neplinta“. Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka problemas su viruso plitimu išsprendė paprastai – pareiškė, jog su epidemija tvarkomasi puikiai ir tie keliasdešimt diagnozuotų atvejų yra visiškai objektyvus skaičius. Dar daugiau, Baltarusijos prezidentas dosniai gyrė KLR už pagalbą kovojant su liga ir pajuokė tuos, kurie perka medicinines kaukes norėdami apsisaugoti. Tačiau kai kurių ekspertų vertinimų, koronavirusas šalyje išplitęs ne mažiau nei kaimyninėse valstybėse, tačiau valdžios institucijos medikams tokiu atveju yra nurodžiusios diagnozuoti paprastą gripą.
Panaši situacija ir Baltarusijos sąjungininkėje Rusijoje. Iki šiol šalyje diagnozuota vos keliasdešimt karonaviruso atvejų, tačiau paskelbta plaučių uždegimo epidemija, nuo kurios esą miršta šimtai žmonių. Toks sutapimas kelia įtarimų, juolab, turint galvoje, jog Rusijos Federacija itin artimai bendrauja su labiausiai viruso paliestomis pasaulio valstybėmis – Kinija ir Iranu, o jos elitas mėgsta atostogauti koronaviruso branduoliu Europoje tapusiuose Italijos ir Prancūzijos slidinėjimo kurortuose.
Tačiau visa tai netrukdo tvirtinti, jog Rusija puikiai tvarkosi su virusu ir daro tai gerokai efektyviau nei Europa dėl savo organizuotumo, aukštos medikų kvalifikacijos ir analogų neturinčių medikamentų dėka. Taip bandoma pasiekti dar vieną pergalę viešųjų ryšių fronte.
Taigi, koronaviruso inspiruota krizė nesibaigs vakcinos išradimu ar paskutiniu išgijusiu pacientu. Kaip ir viruso protrūkio augumo fazėje, tiek ir jo deeskalacijos etape susidursime su bandymais pasinaudoti situacija ir pelnyti politinių taškų bei pergalių. Tokia jau, matyt, situacija visame pasaulyje ir mums belieka su tuo susitaikyti. Tačiau kaip tik dėl šios priežasties reikia kuo objektyviau vertinti žiniasklaidos pranešimus ir labiau pasikliauti savo galva, o ne skambiomis antraštėmis.
