Pozicija

2020.03.10 09:00

Kęstutis Navickas. Nacionalinės aplinkosaugos trisdešimtmetis

Kęstutis Navickas, buvęs aplinkos ministras, aplinkosaugininkas2020.03.10 09:00

Švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį, verta pažvelgti atgal ir į save, kas pasikeitė. Nacionalinė aplinkosauga Lietuvoje prasidėjo nuo pokalbių prie laužų ar klubuose, tarp įvairiaspalvės publikos, kuri turinį vertino labiau nei pokalbius stimuliuojančią vyno kokybę.

Netruko, kaip prie šių kompanijų prisijungė autoritetai, profesoriai ir akademikai, kurie padėdavo sudėlioti argumentus gėlėmis išpuoštai ideologijai pagrįsti. Tuo metu žaliojoje ideologijoje tilpo folkloras su Cojum, Hašekas su Vydūnu, rado savo vietą ir Vakaruose išbandytos naujovės, kaip rūšiavimui skirti konteineriai.

Lygiagrečiai veikė Gamtos apsaugos komitetas, kuris gaudė brakonierius, ir ne paslaptis, kad Komunistų partijos šulams buvo leidžiama daugiau, tuomet nebuvo minčių, kad vertėtų deklaruoti ir bendras medžiokles. Buvo pasakojamos istorijos, kad pažeidimų protokoluose būdavo įrašomos pavardės nuo antkapių, nes nuo protokolų skaičiaus priklausė inspektoriaus premijos dydis.

Deja, praėjus trisdešimčiai metų, tenka konstatuoti, kad nuolankumas politikams, įtakingiems verslininkams išliko, su tokiu elgesiu dabartinis Aplinkos apsaugos departamentas turi tvarkytis pirmiausiai, kad neliktų pagrindo stebėtis, kodėl Ratnyčios upelio vagos keitimo faktas fiksuojamas darant klaidas protokole.

Ką per tuos metus mes kaip visuomenė supratome?

Mes supratome, kad trikampis pieno pakelis, pakeistas kitomis formomis, be to, kad per siūles neteka skystis, aplinkos problemų neišsprendė. Nors buvo kelis kartus bandoma įrodyti, kad kombinuota pakuotė gali būti ir yra perdirbama Lietuvoje, galutiniame variante paaiškėjo, kad visa tai buvo blefas ir šios pakuotės nusėdo sąvartynuose ar buvo sudegintos.

Mes supratome, kad pieno, alaus ir net stiklainių (jei kas nors prisimena, kad buvo galima į supirkimo punktus priduoti stiklainius) supirkimas yra gėris. Nors tam reikėjo daug laiko, išmaniųjų technologijų, bet prie užstato sistemos grįžome ten, kur buvome prieš 30 metų.

Mums tapo madinga atrodyti skubančiais, ir visai nesvarbu, kad tą dieną nėra paskaitų ir turi kelių valandų „langą“ tarp svarbių susitikimų, tačiau vienkartinis kavos puodelis gatvėje tapo gero tono ženklu. Ir negi suksi galvą, kur jis paskui dings. Gali būti, kad net eisi protestuoti kartu su Kazokiškių ar Lazdynų gyventojais, net nesusimąstydamas, kad sąvartynų priežastis – mūsų pačių šiukšles.

Įsirengėme modernius sąvartynus ir jau spėjome suprasti, kad tai buvo vakar dienos investicija. Nors Kazokiškių ir Lapių sąvartynai jau beveik užpildyti, net pirmaudami Europoje statistinėse ataskaitose Europos Komisijai pagal antrinių atliekų surinkimą (gelbėja užstato sistema), tačiau realybėje atliekas rūšiuojame vangiai, o dar blogiau jas perdirbame. Belieka deginimas, nors dėl to kyla daug baimių.

Daug buvo padaryta gerinant geriamojo vandens ir į atvirus vandens telkinius išleidžiamų miestų nuotekų kokybę, tačiau senosios visuomenės skurdas išlieka pagrindine priežastimi, kad lauko būdelės nėra retenybė. O viešojo vandens tiekėjų atsakomybės stoka lemia, kad tiekiame vandenį su sveikatai pavojingais arseno kiekiais.

Dar yra įvairiais akronimais (TIPK, ATL) pažymėtų klimato kaitos mažinimo ir oro kokybės gerinimo priemonių, tik, deja, jos netapo veiksmingomis aplinkosauginėms priemonėmis. Iš verslo įmonių pradėjome reikalauti ne tik darbo vietų, bet ir atsakomybės už poveikį aplinkai. Reikia tikėtis, kad ministro tuščios kalbos bus papildytos konkrečiais darbais ir valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė nebus tokia skylėta kaip yra dabar.

Gavome demokratijos instrumentus: Orhuso Konvenciją, Poveikio aplinkai ir Strateginio poveikio aplinkai Direktyvas, tačiau šie instrumentai buvo neutralizuoti, pirmiausiai dėl to, kad nemokėjome jais naudotis, antra, kad verslas suprato, jog svarbiausiai išlaikyti formalumus, tuomet gyventojų nuomonę kaip nepagrįstą bus galima atmesti, net neargumentavus.

Yra ir laike užstrigusių dalykų – baimė informacinėms technologijoms ir kitoms naujovėms. Niekaip nepavyksta įrodyti, kad nebūtina pirma į sąsiuvinį rašyti parduodamos medienos kiekį, jog vėliau galėtum suvesti įrašus į kompiuterį, jau dešimtmetis, kaip tai galima padaryti nešiojamo įrenginio pagalba, kad duomenis būtų pateikiami realiu laiku ir juos galėtų matyti bei patikrinti kontrolę vykdantys pareigūnai, tada ir apkalbos apie neskaidrią medienos prekybą baigtųsi.

Būti elektroninėje erdvėje patologišką baimė jaučia ir medžiotojai, ypač medžiojantys kartu su politikais ir įtakingais verslininkais, niekas nenori aiškintis, bet aiškintis tenka informacijai nutekėjus, ar tai yra geriau?

Baigiant, tikrai turime kuo pasidžiaugti, šiandien jau ne be ES institucijų spaudimo ir paramos stiprėja visuomenės balsas už žalią miestų ir Lietuvos rūbą, vis daugiau atsiranda drąsių valstybės tarnautojų, ar pareigūnų, kurie nesitaiksto ir netyli apie vadovybės kvailystes ar profaniškus sprendimus.

Branginkime, ginkime ir saugokime savo Valstybės Laisvę!