Pozicija

2020.03.06 14:11

Andrius Navickas. Lietuva, Tibetas, Kinija

Andrius Navickas, LRT, Seimo TS–LKD frakcijos narys2020.03.06 14:11

Lietuva švenčia trisdešimtą atkurtos Nepriklausomybės gimtadienį. Per tris dešimtmečius pasiekėme daug. Aišku, klydome, bet tai buvo mūsų klaidos ir mūsų pasiekimai. Deja, ne visos tautos turi tokią prabangą. Štai tibetiečiai mūsų Nepriklausomybės šventės išvakarėse prisimena kiek kitaip pasibaigusią savo laisvės kovą. 1959 m. kovo 10 dieną, regis, taikingiausia pasaulyje tauta sukilo prieš kinų okupantus, prieš primetamą melą ir griovimą, pridengtą „modernizacijos“ širma.

Nuo to laiko kasmet situacija Tibete prastėja: daugėja aukų, vis realesnė didžiulė ekologinė katastrofa, akivaizdžiai nepaisoma tarptautinės žmogaus teisių praktikos. Deja, Kinijos ekonominė ir politinė galia bei demokratinėmis save vadinančių valstybių bailumas lemia tai, kad viskas palikta savieigai.

Dažnai kartoju, kad sutemos tirščiausios prieš aušrą. Pastarieji metai parodė, kad neturėtume prarasti vilties, kalbėdami apie permainas Kinijoje ir tarptautinės bendruomenės besikeičiančią poziciją.

II.

Pastaraisiais metais žmogaus teisių pažeidimai Kinijoje pagaliau tapo viešų tarptautinių diskusijų tema. Paradoksalu, bet tai nutiko ne dėl to, kad pagaliau buvo išgirsti tibetiečių skundai, bet paprasčiausiai pradėjo aiškėti vis nauji faktai apie uigurams skirtas koncentracines stovyklas, apie Kinijos valdžios politiką Hongongo, Taivanio atžvilgiu, pagaliau, netoleruotina šios valstybės pareigūnų diplomatinė arogancija.

Gerai pamenu, kai prieš trejus metus bandžiau atnaujinti Tibeto laisvės rėmėjų sambūrį Seime. Susidūriau su didžiuliu Seimo pirmininko pasipriešinimu, tačiau pirmiausia dėl to, kad jis patyrė stiprų Kinijos politikų spaudimą. Už kiekvieną Tibeto vardo paminėjimą, susitikimą su šios tautos atstovais reikėjo tiesiog kautis. Kolegai Mantui Adomėnui taip pat nebuvo leista surengti akademinės diskusijos Seime, kurioje būtų kritikuojama Kinijos valdžios laikysena.

Ignoruoti Kinijos politinius ir religinius kalinius, žmogaus teisių pažeidimus buvo tapę „gero tono ženklu“ ir tarptautinėje arenoje. Tuo labiau, kad atrodė, jog Kinijos galios augimui nėra jokių ribų. Tačiau įvairios Europos Sąjungos institucijos, JAV Administracija drąsiai prabilo apie visus pažeidimus Kinijoje. Spėju, kad paprasčiausiai jų tapo per daug, idant galima būtų „nematyti“. Kitas dalykas – paprasčiausiai įsisąmoninta, kad nuolaidžiavimas Kinijai nesukuria su ja gerų santykių, tik didina jos ambicijas ir pasitikėjimą savimi.

III.

Koronoviruso protrūkis, prasidėjęs Kinijoje, ir vis dar neaišku, kuo pasibaigsiantis, yra svarbi proga susimąstyti apie tai, kiek visas likęs pasaulis tapo priklausomas nuo šios, savo esme – totalitarinės, valstybės.

Tikiu, kad, nepaisant gausių aukų ir ekonominių nuostolių, Kinijai pavyks suvaldyti epidemiją. Tačiau noriu tikėti, kad ir Vakarų valstybės įsisąmonins, kaip pavojinga visą gamybą ir prekybą pastatyti ant vienos valstybės „kortos“.

Manau, kad pamenate, kiek Lietuvai buvo skaudi Rusijos ekonominė krizė. Labiausiai nukentėjo tie, kurie iki tol praktiškai viską investavo į prekybą su Rusija. Visi pasimokėme, kad tai nėra stabili rinka, kad krizių gali būti ir daugiau, todėl labai svarbu perorientuoti ekonomiką. Ir tai pavyko padaryti sėkmingai. Tikiu, kad galime perorientuoti globalią ekonomiką, jog priklausomybė nuo Kinijos gerokai sumažėtų. Tai būtų svarbiausias smūgis šios valstybės politinei įtakai. Ji prarastų politinio šantažo galimybę ir nebegalėtų užčiaupti kritikų, kurie reikalauja stabdyti visus žmogaus teisių pažeidimus šioje Azijos valstybėje.

IV.

Kai prieš trisdešimt metų atkūrėme Nepriklausomybę, mums itin svarbu buvo tarptautinės bendruomenės pripažinimas. Sovietų Sąjunga naudojo visą įtaką, idant užblokuotų Lietuvos santykius su užsieniu. Tačiau, prabėgus tik kelioms savaitėms po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvą pasiekė itin svarbi telegrama, Jos autorius nebuvo formalus kurios nors valstybės prezidentas, tačiau jo politinis svoris tarptautinėje arenoje buvo itin didžiulis. Tuo labiau, kad visai neseniai jam buvo skirta Nobelio taikos premija.

Kalbu apie Dalai Lamą XIV, Tibeto tautos dvasinį lyderį. Anuomet jis rašė: „Aš sužavėtas tvirtu lietuvių tautos, kuri penkiasdešimt metų kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę, pasiryžimu. Jūsų pastangos leido atkreipti viso pasaulio dėmesį į visų tautų apsisprendimo teisę. Didžiulį įspūdį man padarė nesmurtinės kovos, kurią jūs pasirinkote, kelias. Ir aš tvirtai tikiu nesmurtine kova moraliniais ir praktiniais sumetimais. Smurto panaudojimas prieš stiprią valstybę tolygus savižudybei. Vienintelė viltis išlikti tokioms šalims kaip mūsų – tai nesmurtinė kova, besiremianti įstatymais, tiesa, ryžtingumu. Jūsų vaidmuo, kaip įkvepianti jėga, nesibaigs jums iškovojus laisvę...“

V.

Esame nedidelė valstybė ir vargu, ar mūsų balsas labai reikšmingas, net jei mes garsiai paremtume Tibeto ir kitų tautų teisę gyventi laisvėje. Tačiau ar tikrai? O gal mums paprasčiausiai patogu save vaizduoti nereikšmingais, kai reikia kažką daryti, ir labai susireikšminti, kai kažko prašome ar piktinamės? Kodėl Kinijos valdžia ir diplomatai taip skaudžiai reaguoja į bet kokias mūsų, „nieko negalinčių“, iniicatyvas? Nes puikiai supranta, kad kažkam pakanka garsiai prabilti, nebijoti ir tada jau niekas negalės apsimesti, kad „nepastebi“ – pokyčiai taps neišvengiami.

Kiekviena krizė (o būtent tai neabejotinai yra ir koronoviruso epidemija) kartu yra galimybė keistis. Tuo labiau, kad įsitikinome, kokia trapi yra žmonija pandemijų, pasaulinių katastrofų ir kitų išbandymų akivaizdoje. Atsakyti į iššūkius galėsime tik tada, kai būsime solidarūs ir aiškiai nusistatysime „žaidimo taisykles“, be jokių išimčių Rusijai, Kinijai ar Iranui.

1990–ųjų kovo 11 dieną Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, mums be galo svarbu buvo sulaukti paramos iš kitų šalių. Beveik po metų, 1991 metų vasario 11 d. pirmoji mūsų nepriklausomybę pripažino Islandija.

Tiesa, 1990 metų balandžio 3 d., t. y. praėjus vos 24 dienoms nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tuometinis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis gavo sveikinimo telegramą nuo ištremto Tibeto politinio bei dvasinio lyderio, vos prieš metus už nesmurtinės kovos propagavimą, taikingą filosofiją bei atjautos skatinimą pasaulyje Nobelio Taikos premija apdovanoto Dalai Lamos XIV.

Šioje trumpoje telegramoje buvo parašyta: „Su dideliu susidomėjimu stebėjau Lietuvoje vykstančius pasikeitimus. Labai žaviuosi Jūsų tautos drąsa ir apsisprendimu. Ypač žaviuosi, kad kovodami už savo tautos teises ėjote nesmurtinio pasipriešinimo keliu. Aš visuomet tikėjau, kad prievarta neatneš ilgalaikių problemos sprendimų. Gali atrodyti, kad prievarta laikinai išsprendžia problemą, tačiau daugeliu atvejų tik ją padidina. Raginu Jus ir toliau nenukrypti nuo neprievartinio kovos kelio.“

Ši telegrama tapo pirmuoju žingsniu, kuris suartino geografiškai taip tolimas, tačiau istoriškai ir dvasiškai artimas šalis – Lietuvą ir Tibetą.

Kartu ji simboliškai sugrąžino mus į pasaulio žemėlapius, mat vos po pusantrų metų nuo šios telegramos atsiuntimo, 1991–ųjų rugsėjį Dalai Lama jau vaikščiojo po Vilnių. Paskui jį, kaip įprasta iki šiol, atvyko nemažai užsienio šalių žurnalistų, kuriems tai buvo proga plačiau papasakoti apie Lietuvą.

Tuomet šis paprastas budistų vienuolis, užsispyrėliškas atjautos politikos bei moralės propaguotojas, išreiškė nepaprastą susižavėjimą lietuvių tauta, nesmurtiniu būdu iškovojusia laisvę, ir tai jam tapo ženklu, jog jo paties pasirinktas kelias kovojant už Tibeto išsaugojimą yra teisingas ir netrukus duos vaisių.

Netrukus po šio vizito Lietuvos Seime buvo įsteigta Tarpparlamentinių ryšių Tibeto rėmimo grup, raginusi Kinijos Liaudies Respubliką nutraukti visokeriopą Tibeto naikinimą. O rašytoja Jurga Ivanauskaitė drauge su kitais Lietuvos intelektualais įsteigė neformalią Tibeto rėmimo grupę, kuri aktyviai veikia iki šių dienų.